„Aš mokau dėl pačios muzikos“: tęstiniai senosios muzikos meistriškumo kursai Šilutės muzikos mokykloje

 

IMG 0509Gruodžio 10 d. Šilutės muzikos mokykla pakvietė į šventinį koncertą H. Šojaus muziejuje, kuriame baroko epochos kūrinius grojo mokiniai, šiais metais dalyvavę tęstiniuose senosios muzikos meistriškumo kursuose. Juos organizavo Vilniuje įsikūręs tarptautinis senosios ansamblis “Canto Fiorito“ ir vedė ansamblio meno vadovas, garsus brazilų kilmės išilginės fleitos ir korneto atlikėjas Rodrigo Calveyra, koncertuojantis visoje Europoje.

Iš viso šiais metais Šilutės muzikos mokykloje surengti 4 susitikimai, projektą Lietuvos kultūro finansavo Lietuvos kultūros taryba ir šveicarų fondas „Art Mentor“. Šis gražus bendradarbiavimas bus tęsiamas ir kitąmet: mokiniams ir mokytojams bus suteikta galimybė pasimokyti groti istoriniu instrumentu ‒ ansamblio meno vadovui priklausančiu klavesinu. Šilutėje vykusių kursų vadovą R. Calveyrą kalbina Dalia Kaladinskienė.

D.K. Lietuvoje daugelis Jus pažįsta kaip tarptautinio senosios muzikos ansamblio „Canto Fiorito“, taip pat Tarptautinio Kretingos senosios muzikos festivalio meno vadovą. „Canto Fiorito“ veikla labai aktyvi ir įvairiapusė: ansamblis ne tik pristato LDK muzikinį paveldą tiek Lietuvoje, tiek užsienio festivaliuose, bet ir vykdo aktyvią edukacinę veiklą. Ypatingą dėmesį skiriate vaikų ir jaunimo ugdymui regionuose ‒ įgyvendinote trejus metus trukusią rezidenciją Paparčiuose (Kaišiadorių rajone), ten netgi įkūrėte vaikų fleitų ansamblį. Esame įpratę Jus matyti Lietuvoje ir dirbantį Lietuvai, bet Jūs, kaip atlikėjas, iš tiesų gyvenate be galo intensyvų muzikinį gyvenimą už Lietuvos ribų. Jūsų tarptautinė karjera puikiai klostosi – esate vieno garsiausių senosios muzikos ansamblių „Capella Mediterannea“ meno vadovo Leonardo Alarcóno asistentas ir nuolatinis ansamblio narys, grojantis tūkstantinėms auditorijoms prestižinėse Europos koncertų salėse ir operų teatruose. Atrodytų, jūsų veikloje turėtų nelikti vietos ir laiko Lietuvos vaikams, bet štai pradedate naują – Kintų ‒ rezidenciją, vedate tęstinius istoriškai pagrįsto atlikimo kursus Šilutės meno mokyklos mokiniams ir mokytojams. Kodėl Jums tai svarbu? Ir kodėl šįkart pasirinkote Šilutę?

R.C. Dažnai pats savęs to klausiu. Gerai pastebėjote, kad kaip individui man to lyg ir nereikėtų, bet kaip visuomenės narys suvokiu, kokia svarbi yra edukacija. Taip, man didelė garbė dirbti su Leonardo Garcia Alarcónu, šiuo metu esu jo asistentas statant J.Ph. Rameau operą “Les indes galantes” Ženevos operos teatre, šios operos premjera Paryžiuje sulaukė stulbinačios sėkmės! po itin sėkmingos šios operos premjeros Paryžiuje. Leonardo yra labai talentingas menininkas, kartu mes įgyvendinsime vis daugiau projektų, kurie suplanuoti bent trims metams į priekį. Bet aš suprantu, jog mūsų ansamblio „Canto Fiorito“ veikla Lietuvoje kol kas yra susijusi su gana maža visuomenės dalimi, jos rezultatai pasiekiami palyginti siauram sluoksniui. Be to, būdamas brazilu jaučiuosi labai artimas lietuviams, nes matau daug panašumų tarp padėties, kurioje yra senoji muzika Brazilijoje ir jos situacijos Lietuvoje.Lietuv ji yra bene vienintelė Europos šalis, nesuteikianti senosios muzikos lavinimo jokiame studijų lygmenyje. Taigi jaučiu pareigą skleisti žinias Lietuvoje. Tikiu, kad muzika ir kultūra turi galingą edukacinį užtaisą – tai yra kolonos, ant kurių stovi mūsų visuomenė, nuo čia prasideda pokyčiai, todėl ypač svarbu pradėti naudoti tą užtaisą kuo anksčiau. Mano manymu, turime skirti itin didelį dėmesį vaikams ir jaunimui, nes jie dar neturi išankstinių įsitikinimų, kuriuos vėliau įperša visuomenė, taip pat ir nuolat kreipti savo dėmesį į regionus. Per 15 savo muzikinės veiklos Brazilijoje metų suorganizavau daugiau nei 115 koncertų. Dauguma jų buvo edukaciniai, ir aš mačiau jų poveikį. Stengiausi koncertus rengti ne vien didžiuosiuose miestuose, nes ir regionuose gyvenantys žmonės nusipelno aukščiausio lygio kultūrinio gyvenimo ir edukacijos. Jūsų minėtoje Paparčių rezidencijoje užmezgėme puikius ryšius su vietos bendruomenėmis, vedėme edukacines veiklas Kaišiadorių, Elektrėnų ir Vievio muzikos ir meno mokykloms. Į Šilutės kraštą mus pritraukė Kintų muzikos festivalis. Jame jau ne sykį jame dalyvavome, pakviesti energingosios festivalio organizatorės Audros Juodeškienės, kuri čia dirba be galo reikšmingą kultūrinį ir edukacinį darbą. Jai inicijavus rajono klausytojų apklausą, paaiškėjo, kad žmonės norėtų girdėti daugiau senosios muzikos! Gera dalintis savo muzika ten, kur jos reikia. Į idėją organizuoti tęstinius senosios muzikos meistriškumo kursus muzikos mokiniams ir mokytojams iškart labai entuziastingai reagavo Šilutės muzikos mokyklos direktorė Daiva Pielikienė, senosios muzikos mylėtoja, padedanti koordinuoti mūsų organizuojamas veiklas.

D.K. Kokia jūsų patirtis mokant vaikus istoriškai pagrįsto atlikimo paslapčių? Kokio amžiaus yra Jūsų kursų Šilutėje dalyviai ir kaip jie priima Jūsų perteikiamas žinias?

R.C. Pedagogine veikla užsiimu jau daug metų įvairiuose pasaulio kraštuose organizuojamuose kursuose, esu dirbęs ir nuolatinį darbą su vaikais muzikos mokyklose Prancūzijoje. Šilutėje yra nepaprastai stiprių muzikos mokinių ir mokytojų, kartais išgirdęs kurį nors iš vaikų grojant būdavau tikrai sujaudintas ir sakydavau: „kad ir ko tavęs prašysiu mums toliau dirbant, jokiu būdu „nepamesk“ to, ką jau dabar taip gražiai darai“. Dirbome su vaikais nuo pradinukų iki jau baigiančių muzikos mokyklą, keletas jų kursų metu baigė mokyklas ir įstojoį į konservatorijas kituose miestuose. Į mokymą vaikai reaguoja labai skirtingai – tai priklauso ir nuo charakterio, ir nuo jų kaip atlikėjų techninio lygio. Kai kuriems sunku iškart pamokos metu pagroti kitaip, nei jis yra įpratęs, jam reikia daugiau laiko, tuomet viskas priklauso nuo mokytojo, kuris vėliau pratęsia mano pradėtą darbą. Tačiau kai kurie vaikai tuojau pat, iš pirmo bandymo padaro stebuklą – staiga muzika suskamba visiškai kitaip. Matau, kaip jiems patiems tai įdomu, kaip jie užsidega, juk vaikai iš prigimties yra smalsūs ir atviri. Tai akivaizdžiai pasimatė, kai į šių metų baigiamąjį kursų koncertą atsivežėme klavesiną – visi norėjo pabandyti pagroti šiuo instrumentu ir drąsiai rinkosi groti juo koncerte. Todėl kitąmet nutarėme daugiau dėmėsio skirti klavesino pamokoms, kad vaikai ir mokytojai pažintų šio instrumento ypatybes ir galimybes. Apie senosios muzikos skambesį, atlikimo niuansus mes ypač daug sužinome būtent iš istorinių instrumentų, jų techninių privalumų ir apribojimų.

D.K. Kaip Jūsų žinias priima mokytojai, turintys jau nusistovėjusias pedagogines praktikas, kuriose turbūt dominuoja tradiciškai įsigalėjęs klasikinis muzikos mokymas? Turbūt nėra lengva persiorientuoti, juk tai tam tikra revoliucija…

R.C. Pastebiu tam tikrų muzikos mokymo Lietuvoje ypatumų, pvz., čia rengiama begalė muzikos konkursų, kurie labai sureikšminami. Aš pats panašiuose dalyvaudavau būdamas vaikas. Viena vertus, konkursai skatina nuolat stengtis, siekti meistriškumo, kita vertus, juk mene labai sunku įvertinti atlikimą objektyviai – tai ne sportas, kuriame viskas aišku, nes pamatuojama spidometru, centimetrais ir t.t. Muzikoje tokie „matavimai“, konkursų vertinimo standartai kartais gali kirstis su kūrybiškumo lavinimu. Šilutės mokytojai domiso senosios muzikos principais, jie užduoda daug klausimų ir atvirai dalinasi savo abejonėmis, problemomis. Jie, viena vertus, nori naujų žinių, kita vertus, baiminasi, kaip į tai, ką aš diegiu vaikams, pažiūrės muzikos konkursų žiuri, kurie vadovaujasi nusistovėjusiomis nuostatomis, kaip kas turėtų būti atliekama. Kai kurios iš tų nuostatų tikrai kertasi su istoriškai pagrįstais senosios muzikos atlikimo principais. Pavyzdžiui, mokytojai buvo labai nustebę, kad, iš tiesų menuetas turėtų būti atliekamas žymiai greičiau, ir kitaip, nei jiems įprasta, grupuojant akcentus. Senąją muziką studijavę muzikantai tai žino, nes visi lankė istorinio šokio pamokas ir mokėsi barokinio menueto bei kitų istorinių šokių žingsnių. Šilutės meistriškumo kursuose aš mokau ne konkursams, o pačios muzikos vardan. Esminis istoriškai pagrįsto atlikimo siekis – mėginti atkurti skambesį, kurį kompozitorius įsivaizdavo kurdamas kūrinį, remdamasis jo epochos atlikimo tradicijomis ir estetikos suvokimu. Tai požiūris, kuriam būdinga ypatinga pagarba muzikos autoriui ir jo laikmečiui. Mano intencija nėra dekonstruoti ar sulaužyti įprastas pedagogines normas, tiesiog noriu atskleisti naujus muzikavimo niuansus, galimybes, kurias galima integruoti į mokymą arba ne. Kai dirbu su vaiku ir jo mokytoju, turiu gilesnį tikslą, nei tik pagerinti jau išmokto barokinio kūrinio atlikimą – siekiu įteikti senosios muzikos interpretacijos įrankius, kurie gali būti taikomi ir kitiems baroko kūriniams. Todėl daug kalbu apie tai, kaip „skaityti natas”, į ką jose atkreipti dėmesį, kaip pasirinkti tempą, atramos taškus, artikuliaciją, charakterį. Daug kalbu ir apie barokui būdingą muzikos laisvę, nematematišką ritmo traktavimą, ką tikrai nėra lengva įgyvendinti muzikos mokykloje, nes pirmiausia vaikai turi išmokti groti tiksliai ritmiškai, kad vėliau galėtų pradėti „žaisti” su ritmu, iš mechaniško paversti organišku. Bet svarbiausia, kad muzika tiek jį grojančiam vaikui, tiek klausytojui keltų jausmus, tad kartu ieškome būdų, kaip atlikimą padaryti gyvu ir jaudinančiu, kaip to būtų norėję baroko kūrinius parašę kompozitoriai.

IMG 39641D.K. 2018-2019 m. „Canto Fiorito” kartu su estų ir austrų partneriais įgyvendino įspūdingos apimties „Kūrybiškos Europos“ muzikinį-edukacinį projektą „Hanzos kelias: muzikinė kelionė po bendrą praeitį“. Projektas vyko net 7 Europos valstybėse, jame taip pat nemažai užėmė edukaciniai užsiėmimai – interaktyvios prezentacijos, dailės piešinių konkursas, meistriškumo kursai. „Hanzos kelias“ „Kūrybiškos Europos“ komisijos buvo išrinktas pavyzdiniu projektu! Ar labai skiriasi senosios muzikos mokymas Lietuvoje ir kitose šešiose valstybėse, kuriose vedėte edukacinius užsiėmimus moksleiviams? Ar kiekviena šalis turi savo specifiką, o gal pastebėjote tam tikrų bendrumų?

R.C. Dideli tarptautiniai projektai mūsų ansambliui nėra naujovė, vis dėlto “Hanzos kelias” buvo stambiausias “Canto Fiorito” įgyvendintas projektas, atliktas tikrai didelis darbas. Lyginant Lietuvą su kitomis šalimis, deja, turiu pabrėžti, kad senoji muzika čia yra blogesnėje padėtyje. Savo veikla stengiamės kiek išgalėdami tai keisti. Organizuojame Tarptautinį Kretingos senosios muzikos festivalį, į kurį kviečiame aukščiausio lygio atlikėjus. Lapkritį mūsų festivalis tapo Šiaurės šalių senosios muzikos federacijos „Nordem” nariu ir ta proga kitas federacijos valdybos narių susitikimas vyks būtent Lietuvoje, Vilniuje, suvažiuos kitų festivalių meno vadovai, keisimės patirtimi, dalinsimės problemomis. Savo laiku labai siekėme bendradarbiauti su Lietuvos muzikos ir teatro akademija, organizavome ne vienus meistriškumo kursus, atvežėme aukščiausio lygio mokytojus, bet buvo sunkoka tai tęsti, nes nesulaukėme didelio palaikymo iš vietos dėstytojų. Matyt naujovės gąsdina. Mums norisi dalintis tuo, ką turime geriausia, kad muzikos studentai sužinotų, kokio lygio ir pobūdžio išsilavinimą jie galėtų gauti, ir sužinoję imtų patys reikalauti tokių studijų. Studentai gali pakeisti labai daug… žinau tai iš tų laikų, kai pats buvau aktyviai sprendimuose dalyvaujantis studentas. Taigi, galima sakyti, kad savo veikla Šilutėje keičiame strategiją ir dabar dirbame su jaunesniais muzikantais, kurie galbūt kada nors ateis į muzikos akademiją jau žinodami, ko nori. Tikimės, kad mums pavyks kai kuriuos iš Šilutės vaikų uždegti mūsų meile senajai muzikai, kad vėliau jie patys imtųsi iniciatyvos gilintis į istoriškai pagrįstą muzikos atlikimą ir suformuotų naują senosios muzikos atlikėjų bei mylėtojų kartą Lietuvoje.

D.K. Ačiū už pokalbį!