Vasara – tai metas, kai galime imti savo maudymosi kostiumėlius, eiti prie ežero, upės, marių ar jūros ir maudytis kol lūpos pamėlynuoja… Tačiau paprastos maudynės kartais gali atsibosti, todėl norisi paeksperimentuoti ir išbandyti kitokias vandens pramogas.
Tai nusprendžiau padaryti ir aš. Čia pat, Šilutės rajone, susiradau negirdėtą ir nematytą pramogą bei ją išbandžiau. Ir nė kiek nenusivyliau!
Banglentė, bet ne banglentė
Vandens irklentės – sparčiai Lietuvoje populiarėjantis smagus ir lengvas būdas pramogauti ant vandens. Šią pramogą galima užsisakyti ir pas Mingės kaimo turizmo verslininkus internetu puslapyje upaite.lt, pas šios iniciatyvos sumanytojas Moniką Dobrovolskytę ir Aureliją Jakštaitę.
Jaunoms moterims, gyvenančioms vandenų krašte, kilo mintis pasiūlyti naujų potyrių aktyviam jaunimui, judrias ir gana ekstremalias pramogas mėgstantiems suaugusiesiems.
Irklentės – tai it mažos banglentės, kurioms nereikia didelio aukščio bangų, tereikia rankose turėti irklą, ir ramus grožėjimasis gamta garantuotas.
Plaukti irklentėmis galima bet kokiame vandens telkinyje – ežere, upėje, jūroje (na, kai bangos nėra pernelyg didelės) ar tvekinyje. Jos nesveria kelių tonų, yra lengvos, manevringos, o ir valdyti jas galima įvairiai – atsistojus, atsitūpus, atsiklaupus, atsisėdus ar net atsigulus.
Tačiau reikia nepamiršti, kad visada galima sušlapti. Akistata su vandeniu įvyksta įvairiai – savanoriškai ir nelabai. Todėl pradedantieji turi dėvėti gelbėjimosi liemenes tam, kad ta akistata netyčia nesibaigtų nelaimingai, ypač jei žmogus yra ne itin geras plaukikas.
Tačiau nelaimingų situacijų pasitaiko retai, o netikėtas įgriuvimas į vandenį suteikia tik gerą juoko dozę.
Vandens irklentėmis – per Šyšą
Savo pažintinę kelionę Šyšos upe, aukščiau Šilutės, pradėjome apie 21 val. Plaukėme septyniese, todėl nereikėjo bijoti, kad per pirmąją savo kelionę irklentėmis būsiu palikta likimo valiai.
Dar prieš kelionę upe teko pavažiuoti automobiliais. Mums reikėjo dviejų mašinų, kurias palikome dviejuose taškuose – pradiniame ir galutiniame. Mano automobilio vieta buvo galutiniame taške, o tai reiškė, jog pasibaigus kelionei man teks visus nuvežti iki mašinos, esančios pradiniame taške. Užduotis kaip ir aiški, tačiau jai buvo lemta neįvykti. Bet apie tai vėliau.
Sustatę savo „ratus“ į reikiamas pozicijas ir palikę visus vandeniui neatsparius daiktus pradinio taško automobilyje (prisiminkit šią dalį), nusinešėme irklentes prie upės, apsivilkome gelbėjimosi liemenes ir pradėjome kelionę.
Nusileisti į Šyšą nebuvo lengva – laukė status nuolydis ir aukšta žalia žolė, kuri grėsmingai kėsinosi užmesti kokią erkutę ar dvi ant kūno. Todėl veikti reikėjo greitai.
Didžioji dalis keliauninkų į upę nusileido be didelių problemų. Išskyrus mane. Dažnai patenku į „įdomias“ situacijas, todėl faktas, jog besileisdama sugebėjau tris kartus nugriūti ir nusileidusi į upę kelioms sekundėms įstrigti dumble, neatrodo labai stebėtinas. Tačiau aš vis tiek nusileidau ir griebiau savąją irklentę, kuria iš pradžių plaukiau klūpėdama, nes jaučiausi nedrąsiai. Juk vis dėlto ja plaukiu pirmą kartą, todėl ir kinkos mažumėlę drebėjo.
Įgavusi drąsos ir ėmusi pasitikėti savąja pusiausvyra, atsistojau ir pradėjau grožėtis Šyšos upe. Ji nėra plati ir itin srauni upė (bent jau toji Šyšos trasa, kuria plaukėme), o mus supo tik gamta. Plaukdami sutikome kelis žmones, užsinorėjusius pasipliuškenti upėje, tačiau pasimatymai su poilsiautojais buvo reti, todėl galėjome jaustis kone atskirti nuo civilizacijos.
Maršrutas buvo tikrai įdomus. Beplaukdami trasa neišvengėme įvairių kliūčių – bandant išvengti susidūrimų su rąstais, reikėjo tūptis, gultis, klauptis, teko ne kartą susidurti su kelionės draugų irklentėmis ar įstrigti žolynuose ir bandyti iš jų išlįsti. Taip pat pakeliui teko įveikti ir du mažus „kriokliukus“ (dėl jų teko ir nuo irklentės nulipti). Todėl nuotykių ir minimalaus „ekstrymo“ tikrai netrūko, kažkas įdomaus laukė už kiekvieno upės posūkio.
O trumpomis ramumos akimirkomis vėlaus vakaro tyla ir įvairių atspalvių besiruošiantis miegoti dangus tiesiog užburdavo…
Pirmasis keberiokšt, pralaužęs ledus
Plaukiant upe galima buvo matyti ir jos dugną. Ten buvo visko – rastų, betono gabalų, nuskendusių neaiškių daiktų, gražios vandens augalijos, miniatiūrinių žuvyčių. Tačiau matėsi ne viskas, nes vanduo žydėjo ir buvo truputį drumzlinas, todėl ir ne visi rąstai, kurių buvo tikrai daug, buvo matomi.
Ir spėkit, kas nepastebėjo vieno ypatingo rąsto? Gerai, vis dėlto aš jį pastebėjau, bet tai įvyko tik paskutinę sekundę, kai manevruoti buvo per vėlu. Todėl buvau pirmoji, kuri užvažiavusi ant nelemto medžio gabalo, įkrito į upę ir pradėjo maudynes. Sakydama pirmoji, turiu omenyje, jog buvau ne vienintelė, kuri įkrito į upę. Tai nutiko ir kitam kelionės draugui, ir ne vieną, o net 3 kartus!
Laimei, mes, du kelionės nevykėliai, išvengėme didelių traumų. Žinoma, aš truputį nusibrozdinau pėdą, tačiau tai nedidelė trauma, kuri netrukdė tęsti kelionės. Atvirkščiai, tai net labai gera trauma, kuri iki šiol man primena kelionę Šyša ir sukelia šypseną veide. Todėl ja nesiskundžiu.
Kur mano rakteliai?
Po dviejų kelionės valandų pasiekėme galutinį tašką, kuriame mūsų vėl laukė status krantas, o netoliese – ir mano mašina. Bendromis jėgomis ištraukėme irklentes ir buvome pasiruošę eiti link mašinos, tačiau aš kai ką prisiminiau.
Kelionės pradžioje visi savo lengvai sušlampančius daiktus palikome pradinio taško automobilyje. Daiktus palikau ir aš. Tarp jų buvo mano išmanusis telefonas ir… automobilio rakteliai. Tad spėkit, kas prieš savo akis matė automobilį, tačiau negalėjo į jį įlipti. Ogi mes.
Variantų buvo visokių – laužti mašinos dureles, eiti ar bėgti iki pradinio taško automobilio, tačiau protingiausias sprendimas buvo tranzuoti. Laimei, vieno iš pravažiuojančių automobilių vairuotojas buvo draugiškas ir nepabijojo poros pakeleivių. Todėl mes buvome išgelbėti, o ir man mažiau širdį gėlė, nes niekam neteko „pėškamobiliu“ (pėsčiomis) keliauti iki pradinio taško.
Sulaukę mašinos raktelių, surinkę visas septynias irklentes, sėdome į automobilius ir nuvažiavome namo. Iš dviejų valandų kelionės Šyšos upe prisisėmėme daug linksmų įspūdžių, gyvenimiškų pamokų, pabuvojome magiškoje gamtoje, pasportavome ir, žinoma, tapome skanios uodų vakarienės dalimi. Tad šią kelionę prisiminsiu ilgai ir labai tikiuosi, kad ją galėsiu pakartoti vėl ir vėl, ir vėl.