Ateina Žaliosios medinės ožkos metai. Susipažinkime

 augina ozkas seimininkas„Avis ir yra avis, – tuo žodžiu viskas apie ją pasakyta. Kur pastumsi ten ir stovės. O štai ožka – kas kita: jos nepastumdysi. Ji su charakteriu – kaip moteris… Kad ją prisijaukintum, turi prieš tai jai ką nors malonaus duoti…“, – tai ožkų ir avių augintojo, rusniškio ūkininko Romo KAIRIO pastebėjimai.

Artėjant žaliojo medinio arklio ir žaliosios medinės ožkos (avies) metų sandūrai tuos pastebėjimus išgirstame lankydamiesi ūkininko sodyboje.

Pirmos buvo avys

Kuomet prieš 7 metus Romas ir Zita Kairiai pradėjo svarstyti, kokia veikla labiausiai vertėtų užsiimti, savojon pusėn nusvėrė televizijos reportaže pamatytos… avys. Pagrindine priežastimi Romas nedelsdamas įvardija praktiškumą: ir išlaikymas tų gyvulių pigus, ir daug dirbti su jais nereikia.

Laikyti karvių jiedu jau tada nebematė prasmės, nes pieno supirkimo kainos neatsvėrė šių galvijų išlaikymo kaštų.

„Kadangi šalia namų esančios pievos – nederlingos, tad ir gyvuliai turėtų būti nereiklūs pašarui“, – nutarė tuomet Zita ir Romas.

Todėl netrukus į Rusnę parvažiavo dvi avytės iš vieno Žemaičių Naumiesčio seniūnijoje gyvenančio ūkininko. Dar po metų iš netoliese esančio, potvynių kasmet skandinamo Žalgirių kaimo gyventojo Valterio Valenčiaus sodybos rusniškiai parsigabeno ir pirmąsias ožkas.

Tiesa, dar iki tol įsigijo ir gerai išstudijavo knygelę „Ožka prasigyvenant – ožka nusigyvenant“, kurioje rado daug vertingų patarimų apie šių gyvulių pieno naudą bei auginimą.
O šiandien jau ir patys gali nemažai patarimų pradedantiesiems išsakyti.

Dabar abiejų rūšių gyvuliai ganosi vienoje pievoje, tik tvarte laikomi atskirai, mat mėgsta skirtingus pašarus. 

Avis yra avis

Romo smagiai aviukais vadinamų Lietuvos juodgalvių garbanių banda per keletą metų išsiplėtė iki daugiau nei 20-ies. Rusniškis pardavinėjo avieną, pirkėjų rasdavo internetu, ir į minusą, kaip pats sako, nekrito, nes dar ir dotacijas gaudavo.
Bet ilgainiui tapo aišku, kad toliau plėsti ūkį nebeapsimoka, mat Lietuvoje sparčiai pradėjo gausėti avių augintojų.

Bet 5 motininės, 3 jaunikliai ir vienas avinas ir dabar ganosi rusniškio pievose, nes, pasak ūkininko, ir dabar jas laikyti nėra nuostolinga. Visų pirma tai dotacijų už ganyklas garantija. Antra – visa didelė Romo šeima – čia pat Rusnėje gyvenantys brolis ir sesuo, Armalėnuose įsikūręs sūnus ir dar du Kaune besimokantys sūnūs studentai yra pamėgę avieną. Juolab kad papjovus vieną dar metų nesulaukusią garbanę tik apie 20-25 kilogramus mėsytės lieka.

Tiesa, šašlykų kvapas į Kairių kiemą vilioja nedažnai, nes šeima tiesiog jų neruošia – gamina kitokius avienos patiekalus. Apskritai, sudoroti papjautą avytę, anot paties Romo, „problemų nesudaro“.

Aviena neabejotinai vertinga mėsa. Joje itin mažai cholesterolio, užkemšančio kraujagysles. Be to, avieną puikiai įsisavina žmogaus organizmas. Avienoje gausu kalio, magnio, jodo, geležies, taip pat B grupės vitaminų.

Avis Kairiai kartą per metus ir nukerpa, bet vilna šios šeimos biudžeto nepapildo, mat niekur aplinkui nėra karšimo įmonės, o važiuoti dėl šios paslaugos į kitą Lietuvos pakraštį būtų nerentabilu. Tad vilna arba yra, anot paties Romo, utilizuojama vietoje, arba dar pasitarnauja ūkio sargės Naidos patalui.

Klausiamas apie tų garbanių charakterio ypatumus, Romas akimirkai susimąsto, o tada rėžia: „Avis ir yra avis – tuo žodžiu viskas pasakyta. Ji baugšti, be to, kur pastumsi, ten ir stovės. Protelio ji turi nedaug, o jei kurią dieną ir surado galimybę pasprukti iš aptvaro, jau kitą dieną jį bus užmiršusi“.

Ožka – kaip moteris

Visai kitoks, pasirodo, yra ožkų charakteris. Jų, anot rusniškio, niekas nepastumdys, o jei kas pabandys, tam gali ir visai nelinksmai baigtis.

Kairio laikomos avys ir ožkos visada vienoje bandoje, o tai bandai visada vadovauja ožka. Arba ožys, kol jis dar nebūna atskirai uždarytas.

Šiuo metu Kairių bandoje yra 4 motininės ožkos ir du prieaugliai, kurie, pasak šeimininkų, laikomi „bado dienai“, ir po Naujųjų sutikimo jų tikriausiai nebebus.

Bandos vedlys dabar – tvarto gale pririštas beragis, bet dar prieš kelerius metus čia šeimininkavo raguotasis. Ir šis, ir anas augina ozkas avysožiai, anot Romo, – su charakteriais: jei bandydamas jį sudrausminti suduosi, būtinai nutaikys momentą ir atkeršys…

„Pradžioje tenka su ožiais rimtai susiremti, nes matau, kad bando išsiaiškinti, kuris iš mūsų stipresnis. Tenka ir pagalį paimti, o dabartinio ožio pirmtakui reikėjo ir ragų galiukus nupjauti, nes svetimą žmogų pamatęs puldavo, ragais kabindavo. Todėl saugumo dėlei kitą ožį pirkom jau beragį“, – apie ožių charakterio ypatumus pasakoja į tvartą vesdamasis Romas.

Į pokalbį įsiterpusi Zita randa ir daug gerų savo ožkyčių charakterio bruožų. Ožka esanti labai prieraiši – visai kaip šuniukas, prie svetimo žmogaus iš viso neinanti. Ji labai mėgsta glaustytis ir prašytis, kad jai pakasytum tarpuragį, palei ausis ar kaklą. Be to, šie gyvuliai nepaprastai lengvai pripranta prie tvarkos ir prie melžimo vietos, o pašvilpus melžimo laiku greit atbėga.

Dar ožkos turi gerą atmintį – jei kartą aptiko kokią landą tvoroje, atras ją net ir naktį…

Romas sako girdėjęs tokį apibūdinimą: esą ožka sovietmečiu dėl savo įgimto nereiklumo pašarui buvo vadinama Stalino karve, ir panašiais epitetais.

Sveikata – gera, bet nežinia dėl ko

Klausiamas apie primilžius iš ožkų, Romas atsako irgi šmaikščiai: ožka pieno duoda kaip ožka. Pasirodo, tik atsivedusi ožka duoda porą litrų pieno, o melžiama yra du kartus. Tokios yra senosios lietuviškos ožkos, tačiau yra išvesta ir pieningesnių veislių. Bet pastarosios, Romo ir Zitos žiniomis, greičiau išsenka, yra reiklesnės pašarui ir ne tokios atsparios ligoms.

Kairių šeima sunaudoja ir visą primelžiamą pieną: daro rūgpienį, varškę ir sūrius, kepa pyragus su ta varške.

Jie, aišku, žino, jog ožkos pienas pagal savo naudingąsias savybes pralenkia karvės pieną. Tai, kad ožkos piene yra daug geležies, kad jis padeda išvengti mažakraujystės ir stiprina kaulų audinį, kad padeda virškinimui ir tokių maistingųjų medžiagų kaip kalcis, fosforas ir magnis įsisavinimui, Kairiai žino geriau nei kas kitas.

O tai, kad dėl ožkos pieno sudėties organizme lengviau pasiskirsto vitaminai, pristabdoma mažakraujystė bei atstatoma kaulų demineralizacija – jau naujausių mokslinių tyrimų rezultatai.

Kairiai sako nežinantys, ar dėl to pieno poveikio, ar ne, bet sveikata nesiskundžiantys, ji abiejų esanti gera. Bet jie žino, kad kaip tik tos iš visų pakrūmių nugraužiamos vaistažolės ir yra išskirtinai maistingo ir riebaus ožkų pieno paslaptis.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.