„Saugokit galvą, tik saugokit“, – Ventės rago ornitologas Vytautas Jusys šūkauja prie įėjimo į švyturį durų kaskart, kai tik ima brautis vidun būrelis turistų. Tą patį daro ir kiti smalsuolius po ornitologijos stotį vedžiojantys jos darbuotojai.
O jei eini vienas? „Terkšt,“- žiežirbos pabyra iš akių ant paskutinio laiptelio švyturio viršūnėje, kai pakaušis atsitrenkia į metalinį laiptinės stogą. „Kaukšt“, – kitas smūgis tenka kaktai, kai kūnas bando prasisprausti pro lango angą į apžvalgos aikštelę.
„Įspėjau“, – V.Jusys skėsteli rankomis, bet pavieniai keliauninkai juk nebūna girdėję pavojaus signalo, o aš – viena jų, besiguodžianti ir prašanti, kad nors švytinčią juostelę kas nors švyturio laiptinės palubėje pakabintų.
„Gal ir reikėtų ant briaunos užklijuoti kokios nors apšiltinimo medžiagos. Bent jau smūgis nebūtų toks skausmingas. Pabandysim“, – pažada V.Jusys.