Atnaujintame dvare matysime H.Šojaus surinktas kolekcijas

sojaus katalogas skablauskaite demerackasŠiandien – Šilutės miesto mecenato dr. Hugo Šojaus (1845.04.01 – 1937.07.25) 169-osios gimimo metinės.

Jau beveik 80 metų šios iškilios asmenybės nėra tarp šilutiškių, tačiau gyvendami jo pastangomis sukurtame ir gražintame Šilutės mieste džiaugiamės daugybe jo įgyvendintų idėjų: ant Šilokarčemos dvarininko dovanotos žemės stovi daug iki šiol svarbių mūsų miesto įstaigų, ilsimės jo sodintame parke, savo krašto istoriją pažįstame iš jo sukauptų kolekcijų.

Keletą mėnesių beliko laukti, kol statybininkai įleis į atnaujintus Šilokarčemos dvaro rūmus, kuriuose įsikurs Šilutės muziejus.

Muziejininkai kuria planus, kaip dvaro kambariuose sutalpinti gausią vertingų eksponatų ekspoziciją, kad ji būtų patraukli ir informatyvi lankytojams. Iki rugsėjo pabaigos numatytas renginių ciklas „Šilokarčemos dvaras atgimsta. Nematytų Hugo Šojaus kolekcijų pristatymas“. Kas mėnesį bus pristatoma vis nauja tema: „Dvaro istorijos ir Šojų šeimos istorijos ekspozicijos“, „H.Šojaus kabineto ekspozicija“, „Dailės ekspozicija“, „Archeologijos ekspozicija“, „Etnografinė ekspozicija“, „Gamtos ekspozicija“, „Kelionių ekspozicija“.

Praėjusią savaitę muziejininkai pasakojo, kaip ketina pristatyti Šilokarčemos dvaro ir Šojų šeimos istoriją.

Dvaro istorija – šimtmečiu senesnė

Naujų faktų apie Šilokarčemos dvaro istoriją papasakojo buvęs Šilutės muziejaus istorikas Darius Barasa, dabar dirbantis Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute.

Iki šiol istorikai Šilokarčemos (Heydekrug) dvaro įkūrimo data laikė 1721-uosius metus, tačiau D.Barasa, išanalizavęs 1637 metų dokumentą, teigia, kad pastarasis raštas rodo, jog Šilokarčemos dvaro žemėvaldos formavimas pradėtas 1637-aisiais, t.y. beveik šimtmečiu anksčiau.

1637-ųjų metų rašte teigiama, kad krašto prisiekusiuoju Šilokarčemos apylinkėje paskiriamas Frants Dornn ir jam skiriama 3 ūbų žemės valda.

Šilutės muziejaus direktorė Roza Šikšnienė sakė, kad šį raštą H.Šojus saugojo tarp savo dvaro dokumentacijos, tačiau istorikai iki šiol nežinojo, kuo jis siejasi su Šilokarčemos dvaru. Dabar šiuo dokumentu bus pradėta Šilokarčemos dvaro istorijos ekspozicija.

Išsaugota nemažai įvairių laikotarpių dvaro planų, kuriuose matyti, kaip sojus dvaraskeitėsi pačios dvarvietės apstatymas. Yra beveik 70 metų „tuščias tarpas“ (nuo XVII a. pradžios) – to laikmečio dokumentų neišliko. O apie 1870-uosius braižytame plane užfiksuota 18 dvaro pastatų. 1894 metais, po gaisro, sunaikinusio dalį dvaro pastatų, atstatytos dvarvietės planą nubraižė pats H.Šojus.

D.Barasa siūlė prašyti Lietuvos mokslų akademijos archyvo padaryti Šilokarčemos dvaro pardavimo – pirkimo sutarties tarp Eduardo Radkės ir Hugo Šojaus kopiją ir ją eksponuoti Šilutėje.

Rūmuose trūks vietos ekspozicijoms

Lietuvos mokslų akademijos archyve nemažai laiko praleidęs D.Barasa išnagrinėjo daug su H.Šojaus gimine susijusių dokumentų ir sudarė XVII a. vidurį siekiantį giminės genealoginį medį.

H.Šojus pats labai stengėsi sudaryti giminės medį, netgi samdė profesionalius genealogus, tačiau išsamesnės giminės istorijos nesugebėjo atskleisti. Giminės šakos labai išsiplėtė jo senelio gyvenimo laikotarpiu, nes šis vyras buvo 3 kartus vedęs ir turėjo keliolika vaikų.

Piešiant medį vien pagal vyriškąją atšaką, kuri susijusi su Šilokarčemos dvarininku, susidaro nemažai šakų.
Šilutės muziejininkai apgailestavo, kad nutrūko ryšys su Vokietijoje gyvenančiu H.Šojaus proanūkiu Rudolfu Šojumi, kuris net buvo atvykęs į Šilutę ir žavėjosi savo protėvio darbais ir jo atminimo puoselėjimu. Galbūt pavyks atkurti ryšius su R.Šojaus šeima.

Muziejaus istorikas Ignas Giniotis pristatė vizijas, kaip būtų galima pristatyti dvaro ir dvarininko šeimos istorijas. Tačiau muziejininkai apgailestavo, kad renovuojamame dvare lieka mažai vietos ekspozicijoms įrengti, nes nemažai patalpų užims Turizmo informacijos centras, dalis kambarių skiriama lankytojų aptarnavimui (drabužinė, kasa, tualetai, liftai). Trys salės bus skirtos viešiems renginiams, rūsio erdvės ir po renovacijos lieka labai drėgnos, tad eksponatų ten nebus galima laikyti, o mansarda pritaikyta edukaciniams renginiams ir jaunimo saviraiškai, turėtų likti vietos ir muziejaus bibliotekai bei eksponatų fondui.

Apžiūrėję muziejui skirtas dvaro patalpas, susitikimo dalyviai matė statybininkų darbo broko, stebėjosi kai kuriais neapgalvotais projektuotojų sprendimais.

Vis dėlto ir specialistai, ir visuomenė labai laukia dvaro remontų pabaigos ir tikisi, kad jis taps tokiu pat kultūros centru ir traukos objektu, koks buvo H.Šojaus laikais. 

Išleisti jau du katalogai

Tarpukariu H.Šojus Šilokarčemos dvare įkūrė pirmąjį privatų muziejų Klaipėdos krašte, o jo sukaupta etnografinė kolekcija buvo didžiausia ir unikaliausia.

XX a. pradžioje šiuo muziejumi domėtasi visoje Lietuvoje – tarp atvykusiųjų išvysti retų eksponatų buvo dr. Jonas Basanavičius, Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas.

II pasaulinio karo metu daugelis įspūdingosios kolekcijos eksponatų buvo sunaikinti, tačiau ir išlikusi dalis – itin vertinga.
„Etnografinė dr. H.Šojaus kolekcija Šilutės muziejuje. Anuomet ir dabar“, – pernai Šilutės muziejaus ir leidyklos „Libra Memelensis“ išleistas katalogas, kuriame galima išvysti unikalius mūsų krašto baldus, darbo ir buities įrankius, tekstilės gaminius.

sojaus baldaiTai jau antrasis Šilutės muziejininkų iniciatyva išleistas katalogas. 2008 m. pasirodžiusiame leidinyje buvo pristatytas Šilokarčemos dvaro dailės kūrinių rinkinys.

H.Šojus etnografinę kolekciją pradėjo kaupti XIX a. pabaigoje. Tikėtina, kad jį paveikė tuo laikotarpiu visoje Europoje sklandžiusi romantizmo ir istorizmo dvasia, skatinusi domėtis savo krašto istorija ir tradicijomis.

Dvarininkas surinko daug lietuvininkų baldų, buityje naudotų rakandų, darbo įrankių, drabužių. Apie šią kolekciją prieškario Lietuvos spaudoje rašyta: „…Senasis daktaras Scheu rūpestingai čia pririnko daugybę lietuvių etnografijos daiktų. Didelė senovinė spinta stovi pilnutėlė prikrauta senoviškų moterų ir vyrų drabužių. Čia yra originalus nuotakos vainikas su kuodu ir šiaip įvairių moterų ir merginų galvos puošmenų, vestuvininkų trišakis papuošalas, ypatinga vyriška ausinė kepurė, žali ir margaspalviai sijonai (tarp jų vienas marginis 200 metų sijonas, visai moderniškas ir mūsų laikams atrodąs), marginiai apsiaustai be rankovių (pelerinos), įvairūs diržai prie marginių, vyriškų ir moteriškų drabužių, vyriškos ir moteriškos rudinės, skaros ir skepetaitės, gražiausių ornamentų raštai, kuriais galvos senovėje raišiota, žiurstai, kojinės, naginės ir kita“.

Eksponatus perpiešė į albumą

Šilutės muziejaus etnografė Indrė Skablauskaitė sakė, kad apie buvusios kolekcijos dydį sprendžiama iš išlikusių straipsnių tarpukario spaudoje, spintų su etnografiniais eksponatais aprašų, darytų paties H.Šojaus.

Sužinota, kad Tirolio liaudies meno muziejuje Insbruke (Austrija) saugomas dailininkės E.V.Korff piešinių aplankas „25/Ostpreussen“, kuriame tiksliai perteikti H.Šojaus etnografinės kolekcijos eksponatai.

E.V.Korff, daug dirbusi liaudies rūbų nešiojimo tradicijos atgaivinimo programoje Vokietijoje, 1941 m. lankėsi  Šilokarčemoje ir dvaro muziejuje kruopščiai perpiešė į albumą bei aprašė čia saugotus eksponatus.

2012 m. spalio mėnesį I.Skablauskaitė kartu su Šilutės muziejaus direktore Roza Šikšniene nuvyko į Tirolio liaudies meno muziejų ir perfotografavo piešinius. „Svajojame, kad galbūt ateityje pavyks visą albumą perpublikuoti, nes dailininkė eksponatus perpiešė tiksliai pagal matmenis, tiksliai atkartojo spalvas, aprašė audinius. Daugumos aplanke pavaizduotų daiktų nebėra, tad jie bus aprašyti tik kataloge“, – sakė I.Skablauskaitė.

Didžiuojasi baldais ir perdrobuliais

Muziejininkai didžiuojasi išlikusiais baldais, kurie unikalūs ir būdingi tik mūsų kraštui. Kataloge rašoma, kad kaip niekur kitur, lietuvininkų krašte baldų gamyba, jų puošyba pasižymi ypatingu spalvingumu. Stalai išraižyti, ištapyti būdavo taip, kad netgi staltiesės nereikėdavo, o spintos maistui laikyti turėdavo specialias angas pro kurias išgaruodavo kvapas.

Gyvenamosiose lietuvininkų patalpose be pagrindinių baldų: skapių (spintų), užgožės, raguolės (indaujos), krasių, štūlių (kėdžių), stalų, benkių (suolų), būta ir puošnių laikrodinių, senovinių skrynių. Muziejus gali pasigirti unikalia laikrodine, kurios spinta daryta Rusnėje, o pats mechanizmas parvežtas iš Vokietijos.

I.Skablauskaitė atskleidė, kad pagal unikalius Šilutės muziejuje saugomus lietuvininkų baldus, Tolminkiemio muziejus pasidarė kopijas, tik kiek kitomis spalvomis nudažė.

Šilutės muziejuje saugomi du mediniai mergvakario sietynai, vienas pintas iš šiaudų bei 6 kaltiniai sietynai. Šie vyriški rankdarbiai yra mūsų krašto išskirtinumas, nes niekas Lietuvoje tokių mergvakario sietynų neturėjo.

Tekstilės kolekcija H.Šojaus muziejuje buvo gausiausia, tačiau šiandien galima pasigrožėti tik nedidele jos dalimi. Ypač muziejininkai didžiuojasi delmonais, unikaliomis nuotakų galvos puošmenomis, šimtaraštėmis juostelėmis. Ne mažiau įspūdingos lietuvininkių nešiotos drobulės, kurios būdavo papuošiamos perdrobulėmis – siuvinėtais audiniais, kuriais sujungdavo du medžiagos gabalus. Visoje Lietuvoje yra likę 7 perdrobuliai, o 4 saugomi Šilutės muziejuje.

H.Šojaus kolekcijoje būta įvairių lietuvininkų kiekvieną dieną naudotų darbo ir buities įrankių, pasižyminčių savita forma. Etnografinės kolekcijos pažiba – lietuvininkų namelio maketas.

Daugelį čia paminėtų eksponatų muziejininkai tikisi sutalpinti atnaujintose dvaro patalpose.

spaudos remimo fondas Projektas: „Prie Šyšos krantų: Istorija.“