Knygą padovanojau Nemuno deltos regioninio parko darbuotojams. Aukštumalos pelkė, kaip tik yra šio parko teritorijoje, tad turėtų būti naudinga žinoti apie buvusį gana aktyvų gyvenimą Aukštumaloje. Vieną egzempliorių padovanojau Rumšiškių liaudies buities muziejui, kur šiuo metu kaip tik rengiama pelkininko sodyba ir pavasarį jie pakvies į ekspozicijos atidarymą. Muziejaus darbuotojai apsidžiaugė dovana ir patys pradėjo susirašinėti su autoriumi bei versti atskirus juos dominančius tekstus į lietuvių kalbą.
Mūsų rajonas turėdamas tokias unikalias, dar išlikusias sodybas Aukštumalos ir Žalgirių pelkėse, galėtų išlaikyti ir taip pat įrengti tokią etnografinę sodybą autentiškoje aplinkoje. Visiems žinoma ir turistus traukusi šiuo metu baigianti sunykti Valterio Valenčiaus sodyba Žalgirių pelkėje. Manau jog tai būtų ideali vieta atkurti etnografinę pelkininko sodybą bei įrengti ekspoziciją.
Savo knygos paskutiniame lape autorius daro tokią išvadą: „Praėjo daug metų ir visi atsiminimai apie paprastą ir taupų, tačiau tokį žmogiškai praturtinantį gyvenimą pelkėje, išlieka labai ryškūs. Autoriaus galvoje sklando mintys, kad jo vaikystės ir jaunystės gyvenimo būdas, ateities visuomenės krizių akivaizdoje galėtų būti išlikimo pavyzdžiu. Klimato krizė, pandemija, perprodukcija, finansų krizės, kariniai konfliktai ir dar daug kas gali žmones įstumti į dar nepatirtas situacijas. Gyvenimas su gamta ir gamtoje, kol ja dar galima naudotis, būtų vienintelis kelias išgyvenimui. Jeigu krizių suvaldymas dėl ekonominių, politinių ir klimatinių priežasčių nebebūtų įmanomas, tada žmonijos išgyvenimas turėtų įgauti kitas formas. Tai turės būti tokie išgyvenimo būdai, kuriuose bet koks perteklius turėtų išnykti. Pelkininkų gyvenimo būdas būtų vienas iš išgyvenimo galimybių“.
Jeigu kas norėtų įsigyti knygą, gali skambinti man tel. 8 682 31178.
Roza ŠIKŠNIENĖ
Lietuvos liaudies buities muziejaus vyresnioji muziejininkė Vida Olechnovičienė išsivertė vieną pasakojimą ir leido mums pasinaudoti juo.
Pavasarinio „šnypščiančio“ verslo istorija iš pelkininkų Aukštumalos
Įdomus verslas buvo angių (Kreuzottern) gaudymas ir pardavimas iki kol gegutė užkukuos. Lietuviai ir ne tik jie, naudojo nuodingas gyvates kiaulių gydymui. Jas supjaustydavo gabalais ir įmaišydavo į kiaulių pašarą. Kad nuo raudoniukės saugotų. Ir žmonės naudojo nuodingas gyvates savigydai. Tam tikslui gyvatė gyva būdavo į 3/4 litrų alkoholio butelį įkišama, kur ji išleisdavo nuodus. Dar būdavo pridedama vaistažolių, kadagio uogų ir tam tikrų medžių lapų. Šių vaistų gerdavo po gurkšnelį ir nežinoma, kad jie nepadėtų.
Kovo mėnesį, balandžio pradžioje saulė kai kuriuose aukštapelkės vietose nutirpdydavo sniegą, o čia pirmuosius spindulius gaudyti išlįsdavo iš žiemos slėptuvių daugybė angių. Ervinas, grįžęs iš mokyklos, mesdavo į kampą mokyklinius reikmenis, griebdavo įrankius gyvatėms gaudyti ir lėkdavo į aukštapelkę. Įrankiai paprasti – įskelta lazda ir įstatytas skersinukas į įskėlimo vietą, kad šis nesusiglaustų. Kai įskelta lazda prispaudžiama gyvatės galva, skersinukas ištraukiamas. Gyvatė pirmiausiai galva įkišama į butelį, lazda greit ištraukiama, o butelis užkemšamas mediniu kamščiu. Kamštyje turi būti anga gyvatės kvėpavimui. Kai Ervinas surinko apie 15 tokių butelių, važiavo su tėvais į turgų. Už vieną butelį gaudavo 15 rublių, bet ne visada. Kad nereikėtų gabenti atgal namo, tekdavo ir sumažinti kainas. Kartais turguje gyvatės išslinkdavo iš butelio, sukeldamos moterų klyksmus. Iki turgaus Ervinas saugojo butelius po lova. Kartą jis pabudo nuo keisto garso. Atsikėlęs ir patikrinęs tarą, pamatė vieną tuščią. Mediniam kamščiui padžiūvus, padidėjo anga ir gyvatė išsilaisvino. Teko ją anksčiau aprašytu būdu vėl sugauti. Užkimšimo tvirtumą ėmė karts nuo karto tikrinti.
Gyvatės neturėjo gero vardo, nuolat buvo naikinamos. Anksti pavasarį jos keliavo iš pelkės į pievas ir laukus, kad padėtų kiaušinius ir sulauktų palikuonių, o rudenį traukė atgal. Keliaudamos užsukdavo ir į kiemus, ir į daržus. Išėjus po pietų galėjai rasti gyvatę pietinėje pusėje prie slenksčio. Tai buvo jų mylimiausia vieta ir reikėdavo jų saugotis. Tik keli gyventojai buvo įkąsti gyvačių. Bet einant į gamtą visi nešėsi kišeninį peilį ir virvę kišenėje. Angis baikštus gyvis. Tik kai ant jos užmini, tada gelia. Kai vasarą be kojinių, gelia į atvirą kojos vietą. Tada virve aprišama virš įgėlimo vietos ir ši peiliu įpjaunama, kad būtų stiprus kraujoplūdis ir su krauju ištekėtų nuodai bei nebūtų jokių pasekmių. Tie kurie tikėjo turintys sveikesnę burną ir dantis čiulpė žaizdą, o iščiulptą turinį išspjaudavo. Ši priemonė rizikinga, bet kartais būdavo sėkminga.
Aukštumaloje niekas nemirė nuo gyvatės įgėlimo. Tačiau gijimo procesas būdavo skausmingas ir užsitęsdavo, kaip taisyklė mėnesį. Įgelta koja labai stipriai ištindavo ir labai skaudėdavo. Gydytojas konsultuodavo retais atvejais, nes buvo sunkiai pasiekiamas.