Autobiografinėje D.Žibaitienės knygoje – gyvenimo upės nugludinti prisiminimai

P1200580„Gyvenimas, nutekėjęs kaip upė“, – devintoji pedagogės, literatės, poetės D.Žibaitienės knyga. Antrasis pataisytas leidimas nebus parduodamas, tačiau norintieji paskaityti knygą ras Šilutės bibliotekoje.

„Kaip aš galiu parduoti savo gyvenimą?“, – klausia autorė, per save ir savo giminės istoriją norėjusi parodyti žmogaus, atsidūrusio audringuose istorijos verpetuose, išgyvenimus.

Anot šios knygos redaktoriaus ir autorės vyro Anatolijaus Žibaičio, prisiminimuose pasakojama taip, lyg būtų kalbamasi su artimu žmogumi. Ir tikrai, bibliotekoje surengtose knygos sutiktuvėse kiekvienas galėjo pasijusti kaip didelės giminės narys – pasivaišinti legendiniais p. Anatolijaus džiovintais obuoliukais, išgirsti A. ir D. Žibaičių anūkės Anikos Vaitiekūnaitės atliekamų dainų, pasiklausyti išraiškingai autorės skaitomų knygos ištraukų. Sušilti buvo galima ne tik nuo žvakių liepsnos, bet ir nuo gražių p. Dalios dukters, draugų, bendraminčių žodžių.

Įvykiai pateikiami kaip likimas

D.Žibaitienė knygoje daugiausia pasakoja, kaip ji, jos šeima išgyveno istorinių lūžių įvykius. Kartu skaitytojas pažvelgs į tas aplinkybes, kurios žmogų blaškė karo, pokario metais. Įdomūs tarybinės mokyklos gyvenimo vaizdai.

Pristatydama šią knygą, renginio vedėja, mokytoja metodininkė Dalia Šulcienė akcentavo, kad D.Žibaitienė geba meistriškai gyvenimo faktus sušildyti emocija, subtiliai valdo realistinio ir romantinio vaizdavimo dermę, o žaismingumas ir humoro natūralumas sukuria savitą vidinį kalbos toną.

Prisiminimuose aprašytų žmonių vardų trumpiniai skamba kaip varpas: Tonius, Tolius, Česius, meilę išduoda mažybinės jų formos: Mamutė, Algutis, Dainelė. Skaudžios patirtys – karas, giminių išsiskyrimai, tremtis, ideologiniai suvaržymai, vaikų ligos pateikiami kaip likimas, nieko per daug nekaltinant. Tai liudija ramios pasakojimo eilutės, pinančios bendrą siužetą.
IMG 8694
Tačiau knygoje pasakojama ir apie smagius dalykus. Skaitytojas sužinos, kad vaikystėje D.Žibaitienė buvo labai išdykusi – kartą balandžio pirmosios proga ji lašinių odelėmis ištaukavusi klasės lentą ir tuo supykdžiusi mokytoją, kuris kreida nieko negalėjęs užrašyti.

Atskleidžiama ir pikantiškų detalių: gyvendama tėvų namuose, Dalia turėjo net 38 sukneles, o vestuvinės suknelės medžiaga buvo parsiųsta iš Amerikos. Dėl to netgi buvo pavėlintos A. ir D.Žibaičių vestuvės.

Per save parodė daugelio gyvenimus

Pirmasis šios knygos variantas, parašytas 2006 metais, buvo išdalintas tik artimiausiems šeimoms nariams. Autorė prisimena tuomet prisiminimus davusi ir keliems smalsaujantiems bičiuliams paskaityti. Jie paragino „neužrakinti“ šio kūrinio, o pateikti platesnei auditorijai.

Praėjusią žiemą D.Žibaitienė ryžosi dar kartą padirbėti prie savo prisiminimų. „Skaitėme penketą kartų po sakinį, svarstėme, kaip įvykius pateikti nei per daug aštriai, nei per daug nugludintai“, – prisimena ji.

Autorė atskleidė, kad pasakodama apie save, ji norėjusi perteikti sovietinio laikmečio gyvenimo ypatumus. Knygoje parodoma, kokios buvo grožio studijos, kaip atrodė tarybinė mokykla, koks buvo šeimos socialinis gyvenimas.

„Kai žiemą į darbą eidavau aukštakulniais zomšiniais bateliais, kuriais avėjau per išleistuves iš instituto, kiti galvodavo, kad iš mandrumo, o iš tikrųjų niekaip negalėjau nusipirkti šiltesnių batų“, – pasakoja literatė, išdėsčiusi ir daugiau anuometinio gyvenimo skaudulių.

D.Žibaitienė nori, kad skaitytojas į knygą pažvelgtų ne tik kaip į vienos šeimos, bet į visos tautos istoriją, nes tauta susideda iš daugelio tokių ląstelių – šeimų.

Knyga nustebino net vyrą

Knygos sutiktuvėse kalbėjo daugelis autorės kūrybai neabejingų žmonių. H.Zudermano literatūrinės kraštotyros klubo narė Dana Junutienė sakė, kad mes visi kasdien šlifuojame savo gyvenimo nuostatas kaip deimantus: ieškome gyvenimo tiesų, bijome suklysti ir labai dažnai analizuojame savo bei artimųjų patirtis. Anot jos, labai gerai, kai atsiranda žmonių, kurie išdrįsta pasidalinti savo gyvenimu. Autobiografinės knygos – pačios įdomiausios, nes jos arčiausiai tiesos, jose mažiausiai sumeluota ir pateikti tikrų įvykių, išgyvenimų įspraudai.

A. ir D.Žibaičių dukrą Dainą nustebino mamos drąsa sąžiningai papasakoti anuometinius įvykius. Anot jos, dažnai žmonės, net ir turėdami įdomių patirčių, nedrįsta išsipasakoti, nes atvirumas gali atsigręžti prieš juos pačius. Daina galvoja, kad prisiminimai būtų puikus scenarijus filmui. Mamos prisiminimų knyga bus viena prabangiausių relikvijų dukros namuose, nes tai yra istorija.

A.Žibaitis prisipažino, kad jam buvo įdomu skaityti apie tą žmonos gyvenimo periodą, kurio nežinojo: vaikystę, paauglystę, mokslo metus. Jį nustebino viena aprašyta situacija. Pasirodo, kad Dalia, būdama 13-14 metų, per patį Mituvos upės ledonešį, stebint būriui gimnazistų, perbėgo per ledus iš vieno kranto į kitą. Anot pedagogo, šitą knygą galima skaityti kaip psichologinį paauglių poelgių aiškinimą.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.