Saugų seniūnijos Berciškės kaime ūkininkaujantis D. Jaunius vietos gyventojams gerai pažįstamas ne tik kaip krašto istorijų pasakotojas, kolekcionierius, bet ir kaip gilaus jausmo meistras, kurio rankose medis, molis ar akmuo įgauna dvasios. Jo kūrybos bagaže – jau beveik pusšimtis kūrinių, tarp kurių ir 2020 m. Saugų centre stovinti medinė klumpė milžinė, įtraukta į Lietuvos išskirtinių pasiekimų sąrašą.
Šįkart vėl meistras prabilo neatlygintinu darbu, išdrožtu iš tvirto ąžuolo kamieno. Stogastulpio istorija prasidėjo nuo dovanoto audros išversto ąžuolo. „Gražiems, kilniems darbams…“ – toks buvo nepažįstamojo palinkėjimas Donatui.
Apie 1,2 tonos sveriantį ąžuolą buvo ne tik sudėtinga parsivežti, bet ir paruošti. Nužievinant kamieną paaiškėjo, kad jis pilnas vinių, vielų ir metalo gabalų. Tokie medžiai dažniausiai baigia dienas krosnyje, mat gadina įrankius, medžio stakles ar pjūklus. Su tokiais nemalonumais susidūrė ir Donatas – sugadino ne vieną darbo įrankį. Tačiau atkaklumas nugalėjo. Nužievinus kamieną, išdžiovinus ir paruošus, prasidėjo ilgas kūrybinis procesas. Kai kuriuos kaltus pasidarė pats, smulkiems darbams naudojo mini graverius ir frezas.
Per metus trukusį darbą – skaičiuojant grynąjį skaptavimo laiką, kuris apima tris mėnesius kasdienio darbo po 8 valandas – D. Jaunius įkūnijo autorinę meninę kompoziciją. Kūrinyje susipina tikėjimas, Lietuvos simbolika ir regiono dvasia. Viršutinėse nišose įkurdintos Rūpintojėlio ir švč. Mergelės Marijos skulptūros, po jų – vynuogių kekės fone išryškėja Lietuvos kontūras, kurios vienoje pusėje Karaliaučius, o kitoje – lenkų pusėje esančios buvusios Lietuvos žemės. Pagrindinis centrinis akcentas: išskaptuotas Telšių vyskupijos 100-mečio ženklas, kuriam panaudoti prireikė Vyskupijos leidimo ir jis buvo gautas.
Stogastulpis uždengtas stogeliu, ant kurio pusmetrio dydžio kalviškas kryžius su puošybos elementais.
Visi stogastulpio dekorai – paties autoriaus apgalvoti ir išjausti, iš niekur nenukopijuoti. Pasakodamas apie savo kūrinį, jis giliai atsiduso patikindamas, kad šiek tiek vis tik pritrūko laiko visoms sumanytoms detalėms įgyvendinti.
Nežiūrint į daugybę praklūpotų valandų skaptuojant, įdėtų lėšų ir sugadintų įrankių, Vilkyčių centre iškilęs paminklas jau dabar spinduliuoja ramybe, tvirtybe ir tikruoju bendruomeniškumu.
Ko daugiau tavyje, Donatai – ūkininko ar kūrėjo, atsakyti neįmanoma…