Baltos burės rusniškį M.Capą nuplukdė į teatro vandenis

M.Capas 03 photo-Pastarosiomis dienomis pagauti teatro ir televizijos aktorių Mindaugą CAPĄ – sunkoka. Repeticijos valstybiniame Vilniaus mažajame teatre, teatrinės gastrolės po Rusiją, o kur dar filmavimasis seriale! Tad nenuostabu, kad su aktoriumi, kuris savo jaunas dienas leido Rusnėje, kalbamės telefonu, po visų dienos darbų.

Apie savo vaikystės Rusnę M.Capas šneka su meile, o atsiminimai apie gyvenimą saloje tokie ryškūs, kad net klausydamas gali užuosti, kaip kvepia kepamos stintos. Kraštietis prisipažįsta, kad jei gyvenimas būtų pasisukęs kitaip, ko gero, būtų tapęs veterinaru arba išplaukęs į jūrą.

Mintimis apie teatrą, gyvenimą ir gražiausiais savo gyvenimo momentais aktorius Mindaugas Capas dalijasi su „Šilutės naujienų“ skaitytojais. Be to, pirmą kartą gyvenime aktorius sutiko paviešinti ir savo kūrybą, kurią iki šiol yra girdėję tik artimiausi draugai.

– Koks ryškiausias vaikystės prisiminimas iš gyvenimo Rusnėje Jums įstrigęs?

– Su gamta visi prisiminimai siejasi. Kai pakalbame su rusniškiais draugais, pasirodo, visi tuos pačius dalykus prisimename. Kai prasidėdavo pavasaris, ledonešis, mokytojai mus net iš mokyklos paleisdavo. Bėgdavome padėti tėvams bulves iš rūsių gelbėti, kad jų neapsemtų. Stebėdavom ant ledo lyčių plaukiančius žvėrelius. Ryškus prisiminimas ir iš tų savaičių, kada stintos imdavo eiti. Kolegoms teatre kai papasakoju, jiems net seilė tįsta (juokiasi).

Pamenu, net namų darbai būdavo nebesvarbūs. Tėvai sėdėdavo ant pakrantės, degdavo laužai, kvepėdavo kepamos stintos. Fantastiški mums, vaikams, vakarai būdavo…

Atmintyje ryškūs ir bulviakasiai, po kurių veždavom bulves į Kaliningradą. Tuo laiku visi sakė, kad Rusnė – tai lyg mažoji Amerika. Bemaž visi rusniškiai tokiu būdu apsirūpindavo, atsigaudavo, todėl ir išlikome. Aš dar nesimokiau, 5-6 metų buvau, kai į Kaliningradą jau važiuodavau (juokiasi).

– Kaip atsitiko, kad tapote aktoriumi?

– Net nežinau. Labai banalu, visi taip sako, bet tokia tiesa. Labai žvėrelius mėgau. Visi Rusnės katinai buvo mano globoje ir žinioje (juokiasi). Kaimynai baisiai pykdavo, mamai skųsdavo. Bet paskui, matyt, apsiprato. Mama sakydavo, vaikeli, jeigu taip myli gyvūnus, tavo vestuvių diena bus saulėta.

Ir iš tiesų: dieną prieš vestuves lijo, didelis vėjas siautė, kruša „ėjo“. Galvojom – viskas, kieme šventės nebebus. Tačiau vestuvių rytą saulė nuo pat ryto vartytis ėmė, išlindo žibutės, oras sušilo iki kokių  25 laipsnių. Taip, kad visi, kurie dar nesusituokę, mylėkit žvėrelius (juokiasi).

Mano dėdė buvo jūrininkas, todėl galvojau arba į jūrą plaukti, arba į veterinarijos mokslus kibti. Kai iš Rusnės išsikraustėm, mintys kita vaga pakrypo. Gal žemaitiškas charakteris pastūmėjo į aktorinį stoti? Sugalvojau, kad reikia, ir viskas. Aišku, buvo ir apmąstymų.

– Nesigailite pasirinkęs tokį kelią?

– Kur man dabar gailėtis – negaliu! Nelepino tokia profesija, nors nelabai ir mušė . Mūsų profesijoje daugelį dalykų likimas lemia – pasiseka arba ne. Niekada nebuvau tinginys, daug dirbau, tačiau kartais kilimėlį audi, audi, bet ne visada juo raudonu praeini (juokiasi).

Sakoma, kad kiekvienas savo likimo kalvis esame, bet jeigu taip būtų, visi ir gyventume taip, kaip norėtųsi. Ko gero, taip, kaip yra, – daug įdomiau.

– Bet ar aktoriaus profesija pakankamai vertinama?
– Kai stojau į aktorinį, aktoriams buvo rodoma kitokia pagarba – pradedant publika, baigiant ministerija. Dabar mes, dirbantys valstybiniuose teatruose, beveik visi uždarbiaujame ir kur nors kitur. Kad galėtume mėgautis darbu teatre ir išlaikytume šeimas. Tokia valstybinė politika. Buvo ministrų, kurie tyčiojosi, kad aktoriams reikia važiuoti braškių skinti. Tie patys žmonės ir griovė viską, bet už savo žodžius neatsako – jie gi ministrai, partijų atstovai…

– Užsiminėte apie publiką. Kuo skiriasi pirmieji žiūrovai nuo dabartinių?

– Vieną kartą supykęs sau pasakiau: „Kuo daugiau universitetų Lietuvoje įsteigė, tuo žiūrovai kvailesni darosi“ (juokiasi). Įdomu, kad teatras – kaip bažnyčia, traukia tada, kai pasidaro sunku. Vienas Vilniaus mažojo teatro darbuotojas pasakojo, kad per karą jo tėvukas dirbo Kauno dramos teatre. Sako, eilės prie jo driekdavosi.

Pastebėjau, kad prieš keletą metų, kai gyvenome geriau, į spektaklius ateidavo mažiau žiūrovų. Kai prasidėjo krizė, žmonės ėmė atsirinkti vertybes. Yra žmonių, kurie labai mėgsta teatrą ir jį lanko.

Televizija ir kinas tik sukuria bendravimo iliuziją, o teatre vyksta tiesioginis kontaktas su žiūrovu. Daugumai žmonių reikia, kad kažkas kalbėtų tiesiai jiems.

– Ką dabar repetuojate?
Capas3 M.Sirusas
– M.Gorkio „Vasią Železnovą“. Premjera turėtų įvykti gruodžio pradžioje. Atrodo, laiko dar nemažai liko, bet buvom išvykę į gastroles Sankt Peterburge, laukia išvyka į Maskvą.

– Koks vaidmuo Jums įstrigęs labiausiai? Kodėl?

– Daugybę vaidmenų turėjau. Prieš kelerius metus minėjau jubiliejų, teko daug ką prisiminti (šypsosi). 2002 m. buvo pastatytas spektaklis, kuris rodomas iki šiol – „Belaukiant Godo“. Kai artistas gauna tokią įdomią medžiagą, gali užmiršti viską – malonumus, gyvenimo bėdas. Nieko tada nereikia: jokių revoliucijų, pykčių. Jeigu myli savo darbą, atiduodi visas jėgas, pastangas. Tik tiek, kad pasibaigus spektakliui vėl tenka grįžti „į gatvę“ (šypsosi).

Smagu, kad ir dabar ateina žmonių, kurie sako: „Kai buvau vaikas, mačiau Jus ten ir ten“. „Sniego karalienėje“ vaidinau, „Raudonkepuraitėje“, „Spyruokliniam kareivėlyje“ – visus princus esu įkūnijęs (juokiasi).
 
– Kokius personažus dažniausiai vaidinate? Jie nors kiek panašūs į Jus, ar tenka persikūnyti į visiškai svetimus žmones?

– Mėgstu charakteringus personažus, kai medžiaga darbui sodri. Pažiūrėję į mano veidą visi sako: „Tu tai geras žmogus“. O aš atsakau: „Nežinot mano vidaus, ten velniai visokie laksto“. Pasiutęs esu – ne tas žodis (juokiasi). Kai buvo rodomas serialas „Kelias namo“, artimi žmonės klausdavo: „Mindaugai, ką tu ten darai? Keiksmažodžiai tau visai netinka“, nes vaidinau neigiamą personažą. Tiems žmonėms, kurie manęs asmeniškai nepažįsta, šis vaidmuo atrodė labai įdomus. Vaidinti „gerietį“ nuobodu, tačiau kas nors užlipina tokią etiketę ir tenka būtent tokie vaidmenys. Bet žmogus juk labai įvairus yra. Man savotiškas iššūkis pakovoti ir įrodyti, kad galiu būti visoks.

– Esate pažįstamas net ir tiems, kurie teatru nesidomi. Visa Lietuva Jus pažįsta kaip Brolį iš mobiliojo ryšio reklamos. Kaip Jums pačiam patinka šis vaidmuo?

– Koks čia vaidmuo… Į filmavimąsi reklamoje žiūriu kaip į darbą, kuriame reikia meistriškumo prieš kameras. Yra tam tikras tipažas, kurį turi suvaidinti, tačiau nieko bendra su teatru tai neturi.

– Kai kurie aktoriai smerkia teatralų vaidybą serialuose.

– Taip gali kalbėti tik tas, kas yra labai užimtas, užsivertęs darbais ar paprasčiausias išlaikytinis. Tada labai gera pasakyti, kad neisi filmuotis. Gali būti, kad taip kalbėti verčia ir pavydas, jeigu žmogaus filmuotis nekviečia. Tačiau serialuose filmuojasi didžioji dalis artistų. Aišku, serialų meninė kartelė visai kitokia. Aš asmeniškai visur stengiuosi darbus atlikti profesionaliai, net ir vaidindamas seriale stengiuosi įdėti meistriškumo.

– Ar yra kas nors, ką norėtumėt sugrąžinti?

– Anksčiau važinėdavau po Lietuvą su menine programa: skaitydavau poeziją, prozą. Paskui nutiko taip, kad niekam to nebereikėjo – visi pradėjo žemes pirkti ir medžiaga apipelijo. Kartais nostalgija apima, yra minčių grįžti. Mokėjau daug programų, net kartais leisdavau publikai rinktis, ką norėtų girdėti. Kartais pusę valandos, o kartais ir dvi valandas su klausytojais praleisdavome – nuo nusiteikimo, aplinkos priklausydavo.

– Kas Jus labiausiai džiugina šiandieniniame gyvenime?
– Kažkada pasidarė įdomu, kodėl rytais atsikeliu 5 valandą. Kolegė Eglė Gabrėnaitė pajuokavo: „Senatvė“. Iš tikrųjų, su metais pradedi džiaugtis elementariausiais dalykais: rudeniu, pavasariu – viskuo.

Didžiausias džiaugsmas – anūkas Marijus. Jis toks „fainas“, padykęs. Labai daug apie jį galvoju, bet gal taip visiems seneliams būna?
Keisčiausia, kad visi juokiasi, kai pasakau, kad jau turiu anūką.

Kai gimė mano  sūnus Egidijus, buvau armijoje. Pamačiau jį tik po trijų mėnesių. Neteko stebėti pirmųjų gyvenimo dienų, to pirmojo džiaugsmo patirti, gal todėl taip svarbu matyti, kaip auga jo sūnus.

Savo sūnų su žmona Aleksandra šiek tiek gal ir nuskriaudėm. Neturėjom pinigų samdyti auklės, o dirbti abu labai norėjome. Egidijus, galima sakyti, teatruose užaugo. Būdavo, baigiasi jos arba mano spektaklis, o mes jį miegantį autobusu namo vežam. Ryte vėl drauge su sūnumi į teatrą važiuojam.

– Didžiausia baimė, aistra, silpnybė?

– Silpnybių turiu daug (juokiasi). Jeigu norit žinoti, kokių, atvažiuokit į teatrą. Kuo geresnis spektaklis būna, tuo aktoriai atviresni. Jeigu žiūrovas turi akis, klausą – iš karto pamato, koks žmogus esi. Nieko nenuslėpsi, nesvarbu, kad vaidini. Ir kuo geriau vaidini, tuo geriau viskas matosi.

– Didžiausias šių, praėjusių metų atradimas arba laimėjimas?

– Pagalvokim… Ordino negavau, apdovanotas nei Rusijos, nei Europos Sąjungos irgi nebuvau (juokiasi). Daug naujų, gražių ir įdomių dalykų atrandu ir patiriu drauge su anūkėliu Marijumi. Jis ir yra didžiausias mano atradimas.

– Mėgstamiausias posakis, žodžiai, kurie lydi gyvenime?

– Daug frazių, minčių esu prisirašęs į sąsiuvinį. Pavyzdžiui, posakis „už viską reikia mokėti“ jaunystėje kaip humoras atrodė. Dabar suprantu, kokia gili tiesa jame slypi. Šitą frazę būčiau prie maldos „Tėve mūsų“ prirašęs. Kuo anksčiau žmonės suprastų, kad nė vienas poelgis nelieka nepastebėtas, tuo gražiau gyventume. Jeigu galvojame, kad galime ką nors nuslėpti, labai klystame. Savęs apgauti neįmanoma.

Kartais pavartau užrašus, rašytus prieš 20 metų. Neįsivaizduoju didesnio humoro už tai, ką ten prirašęs esu. Nors tada viskas atrodė taip svarbu, tokios mintys gilios. Tuomet galvojau, kad visas pasaulis turėtų suvažiuoti, kai nuspręsiu garsiai viską perskaityti į balkoną išėjęs (juokiasi). Dabar – juokinga. Vadinasi, gyvenimas ne veltui nugyventas.

– Linkėjimas Rusnei ir Šilutei miesto 500-mečio proga.

– Rusniškiai visada buvo labai dvasingi. Gamta juos skriausdavo, bet kartu ir padėdavo išgyventi įvairius gyvenimo momentus. Gyvenimas – kaip tekantis vanduo. Į nieką nereikia kreipti dėmesio, gyventi savo gyvenimą ir džiaugtis. Kiekvienas turime didesnę ar mažesnę kuprelę, savas nuodėmes, bet reikia stengtis nesidairyti atgal per petį.
Tegul kiekvienas prie Nemuno kuo anksčiau atsirenka vertybes.

 

Žmonai Aleksandrai
Tavo angelai – tyla, ramybė.
Mano – šėlstančios dienos, naktys kerinčios.
Žiedai tavo – kuklūs, kvapnūs.
Mano – alyvų kekės.
Kūnas tavo – pavasario naktys.
Mano – kupra, atlėpusios ausys.
Akys tavo – aistros salos.
Mano – kaip Brisiaus, blausios.
Mintys tavo skverbiasi į mano sielą.
Mano – geria tavo laimės ašarų vyną.
Mintys tavo – šėlstantis smuiko šokis.
Mano – blaškosi tarp pragaro ir rojaus.
Gyvenimas tavo – mergystės kasos.
Man norisi jas pešioti.
Gyvenimas tavo – jautrios smuiko stygos.
Aš – smičius, tavo Pegaso žilas uodegos plaukas.

/2005 m. vasaris/

***

Mano dangus, bet ne mano žvaigždė
Mano delne, bet ne mano sėkmė
Mano širdy, bet ne mano giesmė
Mano namai, bet ne mano kėdė.
Pozityviai mąstau
Koreguoju mintis.
Mano kupra – mano lemtis.

 

/2003 m./

***

Man sako
Negerk
Tai ką
Gal patarsit kramtyt
Pavasari broleli patark
Kaip gyvent
Užsimerkt
Nejausti negirdėt
Atimti ar duot
Atleisti ar smogt
Kodėl
Kodėl akis šakom
Kodėl sparnus šaknim
Kodėl nekęst
Pavydėti kodėl
O gal
O gal nedorai pasielgt
Vienam – tylom
Išgerti
Pumpuru užkąst
Žiedą įkvėpt
Ir mylėt
Ir mylėt
Ir mylėt
Ir mylėt

/2005 m. gegužė/

***

Savyje, erdvėje,
Širdies plakime
Ieškojau šviesos
Atgailos maldoje.
Tavęs neradau likimo delne,
Ėjau, kritau, verkiau.
Už ką, kodėl, dėl ko.
Su tikėjimu, be jo.
Laisva valia dalinau save,
Kam – smėlio lavina, kam – arena.
Klouno juokas, – smulki moneta.
Draugai, vynas, jausmai,
Badas, viltis, moters kerai,
Smūgių kruša. Ačiū.
Gana.
P.s. Kaip žemėje – taip danguje.
Po vieną, tvarkinga vorele.
Vanduo – žaizdom.
Indas – aukom.
Ironiška. Juokinga.
Už viską sumoku tvarkingai.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.