Spontaniška, stipri, draugiška, – taip save trimis žodžiais apibūdina Samanta. Negalia vienus paslepia tarsi už nematomo šydo, o štai kitiems ji – suvokimas, kad esi išskirtinis. „Lietuvoje neteko asmeniškai sutikti žmonių su tokia negalia, kaip mano. Manau, kad ji duota ne bet kam. Dievas pasirenka tik tuos, kurie galėtų su tuo susigyventi. Tikra tiesa yra tai, kad negalia mus sustiprina ir padaro tvirtesnius“, – prisipažįsta ką tik iš mokyklos Nyderlanduose į namus sugrįžusi Samanta.
Gimė ji Šilutėje, užaugo Pagėgiuose. Mergaitei patiko gyventi kaime iki tol, kol paragavo miesto gyvenimo. Samanta nuo mažens jautė, kad Lietuvoje savo ateities nemato, bet buvo per maža, kad pati priimtų sprendimą emigruoti. „Savęs patriote nelaikau, bet ir nenoriu kalbėti blogai apie gimtinę. Stengiuosi Lietuvą aplankyti kartą per metus, nes joje likę visi artimi žmonės. 25-erių brolis taip pat gyvena Lietuvoje“, – platesnių vandenų sielos šauksmą paaiškino Samanta.
Ji prisipažįsta, kad šeimai išvykus gyventi į Nyderlandus, iš pradžių buvo labai sunku. Kaip ir dauguma emigrantų, Aleškevičiai pradėjo eiti sunkiausiu keliu. Pagrindinis šeimos emigracijos tikslas – užsidirbti, kad senatvėje jaustųsi saugūs. Kadangi Samanta su tėčiu labai panašūs, jiems prisitaikyti nebuvo sunku. O štai mama vis užsimindavo apie Lietuvą ir dabar tebelaukia atostogų, kuomet galės grįžti į gimtinę. „Bet kai paklausiu, ar vis dar norėtų grįžti visam laikui, matau abejones jos veide“, – šyptelėjo Samanta.
Fabrike įsidarbino 16-os
Lietuvoje ji spėjo baigti 10 klasių, o nuvykusi į svečią šalį iškart įsidarbino – šešiolikmetei teko paragauti ir drabužių rūšiavimo fabrike uždirbtos duonos. „Tuo metu buvau labai patenkinta, kadangi tokių pinigų, kokius uždirbdavau, niekada nebuvau mačiusi. Apie 1,5 tūkst. eurų. Sutikit, 16–18 metų vaikai tiek įprastai neuždirba. Alga Nyderlanduose priklauso ir nuo amžiaus. Jei tau 16-a, gausi apie 130 eurų per savaitę. Man tuo metu mokėdavo 350 eurų. O dar premijos. Šiaip įprasta, kad čia paaugliai dirba – 15-mečiai išvežioja picas ar pluša parduotuvėse.
Atvažiavus į Nyderlandus vasarą, suaugusiųjų, dirbančių parduotuvėse, tikėtina, nepamatytum. Vasarą vaikai stengiasi užsidirbti. Man asmeniškai viskas pasikeitė tuomet, kai sulaukiau laiško, jog Nyderlanduose privaloma iki 18-os lankyti mokyklą. Labai nuliūdau, nes tuo metu buvau įsitikinusi, kad liksiu fabrike iki gyvenimo galo. Dabar vėl viskas kitaip. Esu labai laiminga, kad gavau galimybę išmokti olandų kalbą. Pasirinkau studijuoti logistiką, bet dar nesu tikra, ar tai ta sritis, su kuria norėčiau sieti savo ateitį“, – prisipažino Samanta.
Mokykloje, kurią galima sugretinti su profesine mokykla Lietuvoje, jai dar liko praleisti metus. Mergina atvirauja, kad mokslo lygis, iš pirmo žvilgsnio, nėra aukštas, tačiau ji savimi patenkinta – juk per metus išmokti svetimą kalbą nėra labai lengva. Olandai, kurie, pasak Samantos, itin paslaugūs, gerbiantys kitus ir nusiteikę geranoriškai pagelbėti, tai labai vertina, nes aplink apstu emigrantų, gyvenančių čia po 30 metų, tačiau taip ir neišmokusių olandiškai. Sulaukusi klausimo apie tai, kuo vaikystėje svajodavo tapti užaugusi, pašnekovė prisipažino – tikrai ne princese, kaip dauguma mergaičių. „Nesu iš tų, kurie daug svajoja. Visuomet buvau realistė. Nuo mažens buvau vyriškesnio būdo. Man patikdavo sportas, mašinos, kompiuteriniai žaidimai“, – šyptelėjo.
Vis dažniau stoja prieš objektyvą
Samanta nemėgsta planuoti, stengiasi gyventi šia diena. Laisvalaikiu ji dalyvauja fotosesijose. Pastaruoju metu sulaukia vis daugiau pasiūlymų fotografuotis, todėl ėmė mąstyti, ar nesusisieti savo ateities su fotografija.
„Tai mano naujas hobis. Už fotosesijas nemoka, nes nesu profesionalus modelis, o ir patirties neturiu. Pirmas fotoshoot`as įvyko, kai mane mokyklos projekte pastebėjo vienas fotografas. Kadangi mėgstu naujoves, nedvejodama sutikau. Vėliau buvau pastebėta instagramo profilyje. Įvyko antroji fotosesija. Sunku apibūdinti, ką reiškia būti su negalia, nes nesijaučiu kitokia. Niekada nebuvau ta, kuri užsidarytų kamputyje ar kažko bijotų. Priešingai – visuomet įrodydavau, kad aš galiu kur kas daugiau, nei bet kas galėtų įsivaizduoti. Tai taip pat įrodymo forma. Iki šiol nebuvo labai rimtų pasiūlymų iš fotografų. Aš ir pati nenorėčiau būti, tarkim, podiumo modelis, kadangi turiu scenos baimę, o ir mano eisena bei matmenys neatitiktų standartų“, – samprotavo Samanta.
Paklausta, ar fotografuodamasi spontaniškai, kaip ir visos mes, moterys, rodo tariamai gražesniąją savo pusę, ar nebando nuslėpti negalios, mergina atsakė atvirai: „Kaip ir kiekviena mergina, aš taip pat turiu savo „gražiąją veido pusę“, todėl stengiuosi visuomet ją ir parodyti. Dėl negalios tikrai nebejaučiu jokių kompleksų, netgi priešingai, dabar aš noriu, kad žmonės matytų ir suprastų, jog visi mes lygūs.“