Benamio kasdienybė: terorizavo kaimynus ir darbuotojus, kol atsidūrė gatvėje

benamis Homeless_ImageNauji namai, naujintelaičiai baldai, indai ir įranga juose, nemokamas stogas virš galvos, personalas, visada pasirengęs sutvarkyti visus reikiamus dokumentus, o bėdai prispyrus – net ir maitinimu pasirūpinantis… Tai paslaugos benamiams, laukiančios jų Šilutės socialinių paslaugų centre.

Ne vienas kraštietis tokių paslaugų neatsisakytų, bet benamiai ne visi jas brangina. Atvirkščiai: Socialinių paslaugų centro darbuotojams neretai tenka kęsti jų užgauliojimus, raminti jų keliamus skandalus, valyti „balutes“, kurios lieka tada, kai alkoholis galutinai išjungia smegenų centrus.

Tikino, kad paslaugą brangina

Pirmą kartą apie Petrą (vardas pakeistas) rašėme prieškalėdžiu. Vyras sėdėjo tvarkingame Socialinių paslaugų centro kambaryje, ant stalo pasistatęs kukliai padabintą eglės šakelę ir pasakojo savo viengungystės vargus.

Likęs be namų, iš Kauno grįžo į Šilutę, kur gyveno ir sesuo, ir daugiau giminių. Vėliau vietos valdžia išrūpino jam paslaugas valdiškuose namuose – apgyvendino Socialinių paslaugų centre. Septintą dešimtį pradėjęs vyras dėstė, kad gyventi švariuose namuose jam jauku, kad jis brangina tokią paslaugą, todėl gyvena ramiai ir kukliai.
Kovo viduryje jis įžengė į „Šilutės naujienas“ su skundu: „Mane išmetė kaip šunį“…

Paslaugų teikimas nutrauktas

Petras pasakoja, kad valdiškuose namuose pagal sutartį su tų namų vadovybe turėjo gyventi dar 3 savaites, bet dabar atsidūrė už durų.

Jo „vargai“ tokie: kol triviečiame kambaryje karaliavo dviese, dar buvo „šiaip taip“, gyvenimas nebeįmanomas tapo tada, kai jiems įkėlė dar vieną kaimyną. Šis buvo nevaleika, tik savo patogumų žiūrėjo: valgį per ilgai ant viryklės šutindavo, kambario vėdinti neleido, televizorių per garsiai žiūrėjo ir t.t.

„Bandžiau prisitaikyti, bet pavargau nuo tų žmonių, nervai pašlijo, netvarka nepatiko. Bėgau pas sesę“, – dėsto Petras. Tik kodėl iš tos sesės netrukus atgal į Socialinių paslaugų centrą parbėgo, nutyli.

O čia vieną gražų rytą Petrą ištiko, kaip jis pats įvardija, šokas: gavo pranešimą, kad nakvynės paslaugos jam nutraukiamos.

„Tai akivaizdus šmeižtas“, – taip Petras komentuoja tame pranešime nurodytas priežastis: kad jis nuolat girtauja, naudoja psichologinį smurtą prieš kambario kaimynus ir darbuotojus, nevertina jų pagalbos, ir apskritai gyvena asocialiai.

Jis aiškina norintis ramiai gyventi ir tik „retkarčiais truputį alaus“ paragaujantis, „personalui saldainiukus ir obuoliukus“ nešiojęs.

Vyras mano, kad įstaigos vadovybė, prieš jį „išspirdama į gatvę“, privalėjo su juo kalbėtis, auklėti. Galėjo ir kambariokus kitur iškelti, nes vietų buvo…

Grasino papjauti ir paskandinti

Kai Šilutės socialinių paslaugų centro l.e.p. direktorei Violetai Žymančienei pranešame norintys pasikalbėti apie Petrą, ji nenustemba: vyras jai ne kartą grasino iškviesti žurnalistus, prokurorus.

Direktorė rodo įstaigos vidaus tvarkos taisykles: negalima įsinešti alkoholio ir girtauti, rūkyti patalpose, smurtauti ir t.t.

Ji rodo ir 4 darbuotojų pranešimus apie netinkamą Aurelijaus elgesį. Nuolatiniai išgėrinėjimai, grasinimai, psichologinis smurtas, trukdymas ilsėtis kitiems gyventojams – apie tokius „saldainiukus ir obuoliukus“ liudija čia dirbančios moterys.

Byloje aptinkame ir Petro prašymą gauti valdiškas paslaugas. Tokių prašymų Petras rašė jau ne vieną, mat patogiai valdiškuose namuose įsitaiso jau trečius metus. Taigi yra „etatinis“ mūsų visų išlaikytinis. Ir kiekvienais metais paslaugos jam nutraukiamos vis dėl tų pačių priežasčių.

„Vis pareina girtas, per naktis daužosi ir draskosi. Nebežinau, kiek kartų naktimis grasinio mane ir papjauti, ir nuskandinti. Daug kartų bijojau užmigti“, – Petro charakterį nušviečia kartu su juo gyvenęs vyras. Beje, jis alkoholio nevartoja visai.

Centras – ne blaivykla

Darbuotojos rodo į sienas įsigėrusias dėmes, kurios atsirado, kai eilinio įsiūčio pagautas Petras taškė ant sienų puodų turinius, rodo ir vonią, ir sofas, ant kurių jis nepasigėdydavo pridergti. Anot vienos darbuotojos, jo siautėjimai prasidėdavo tada, kai įstaigos vadovės išeidavo namo, iki tol kažkaip susilaikydavo.

Pasirodo, ne kartą šį pilietį į centrą parvežė ir policijos pareigūnai.benamiams nakvynes_namai

Petras apsėstas didybės manijos – neabejoja čia dirbantys žmonės. Jis nuolat reikalauja sau išskirtinių sąlygų, reikalauja keisti kambarius ir kaimynus. Ir šią žiemą jam 3 kartus buvo pakeisti kambariokai, nes nė vienas  Petrui neįtiko.

V.Žymančienė pasakoja, jog apgyvendinant žmogų visada apgalvojama, su kuo jam būtų lengviau sutarti, nes personalas suinteresuotas, kad įstaigoje būtų gera visiems: ir darbuotojams, ir gyventojams. Tačiau pasiūlyti savo klientams atskirų kambarių negali – tokių įstaigoje nėra.

Apie darbo paieškas dar pensinio amžiaus nesulaukęs Petras nenori nė girdėti.

„Esame pasiruošę padėti žmogui sutvarkyti bet kokius dokumentus, tarpininkauti ieškant darbo, atkuriant ryšius su artimaisiais. Bet paskelbėme karą girtavimui ir tokiems paslaugų nebeteiksime: čia ne blaivykla“, – sako V.Žymančienė.

Tvarkingi žmonės gauna nuolatinius namus

Šilutės r. savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjas Alvidas Šimelionis sako, kad šių namų gyventojai gyvenamąją vietą labai brangina žiemą, bet vos atšyla, vidaus tvarkos taisyklės jiems tampa lyg rakštis. Štai vien šiemet valdišką stogą virš galvos prarado 8 šių namų gyventojai, 3 iš jų – per praėjusią savaitę. Visi dėl to, kad nesilaikė bendrabūvio taisyklių.

Tiesa, yra ir priešingų atvejų: pastangas kabintis į gyvenimą rodantys žmonės neretai gauna nuolatinę valdišką pastogę Juknaičių savarankiško gyvenimo namuose. Per 2016 metus ten apgyvendinti 6 buvę benamiai.

Pasak A.Šimelionio, yra nuolatinių nakvynės paslaugos prašytojų, kurie žino, kad kasmet po pusę metų vis tiek turės stogą virš galvos. Net ir taisykles pažeidęs Socialinių paslaugų centro gyventojas nėra be gailesčio metamas į gatvę – jis gali prašyti 3 dienų apnakvindinimo paslaugos, po kurios ratas sukasi iš naujo.

A.Šimelionis sako nuolat primenantis centro darbuotojams, kad jie neprivalo tapti savo globotinių tarnais, negali leisti, kad pastarieji jais manipuliuotų. Čia apgyvendinti žmonės privalo laikytis taisyklių, patys turi tvarkytis kambariuose, rūpintis maistu. Tačiau būna, kad kartą kitą paremti „Maisto banko“ ar Raudonojo Kryžiaus daviniais, jie ima kone reketuoti darbuotojus: „Neturiu ko valgyti“.

Visi, besitikintys laikinojo apgyvendinimo, turi įsidėmėti, jog netvarka, nesugebėjimas sutarti su kitais gyventojais ir darbuotojais, bet koks smurtas kitų atžvilgiu valdiškuose namuose niekada nebus toleruojamas.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.