Paspaudus nemažam minusui, supamės į šilčiausius kailius, ir kur tik įmanoma, stengiamės nuvykti automobiliu. Ir medikai nepataria žvarbiu oru kišti nosies į lauką – tik esant būtinybei. Tačiau benamiai tokios prabangos neturi: vieni jų glaudžiasi laiptinėse, kiti jau nebe pirmi metai slepiasi aptikę kokį užkaborį ligoninėje ar ieško prieglobsčio socialinių darbuotojų globoje.
Prie vieno prekybos centro Šilutėje išmaldos prašantis kintiškis Valera dėl liūdnai susiklosčiusio gyvenimo, tokios prabangos neieško, mat prisipažįsta turintis namus. O ir galimų nušalimų pusdienį ant kartono dėžutės sėdintis vyras nesibaimina, anot jo, jau pripratęs prie tų minus keliolikos laipsnių.
Visgi priprasti pasiseka ne visiems, ir medikams kiekvieną žiemą tenka gelbėti bent po kelias šalčių aukas.
Valerai nešalta, bet jis nori valgyti
Kuomet žvarbią šios savaitės pradžios dieną sukame į vieną prekybos centrų, prie durų, tiesiog ant žemės sėdintį vyrą vos pastebime – toks jis susigūžęs ir tarsi ištirpęs aplinkoje. Tik ištiestose rankose virpanti plastikinė stiklinaitė tarsi pati paprašo – įmeskite keletą centų… Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ir guli jos dugne vos keli geltoni centukai.
Bet ar buvo kada daugiau tų centų nesidomime, nors kalbinamas vyras mielai atvirauja apie gyvenimą. Pasakoja esantis Valera iš Kintų, ten turintis net šiokį tokį stogą virš galvos, todėl į nakvynės namus jo niekas nepriimtų. Kartais turintis ir šiokių tokių darbų, bet tik ne žiemą. Klausiamas apie pajamas sako, jog dabar vos 80 eurų begaunantis, nors anksčiau ir 120 buvę… „Man pačiam gėda čia sėdėti, bet ką daryti – valgyti juk norisi…“, – taria, kuomet nusistebime, kad tokį kelią kone kasdien važiuoja dėl tų kelių centų.
Žinoma, vyro veidas ir rankos iškalbingiau nei bet kas kalba, kad jam ne tik valgyti – dar ir išgerti norisi. Bet vis vien darosi graudu matant, kad jis vilki tik palaike nešilta striuke ir avi toli gražu ne žieminius batelius. Valera tikina, kad nieko čia tokio: girdi, pasidėjo ant žemės kažkokią kartono dėžutę, tai ir visai neblogai esą…
Kiek ilgai jis čia sėdi? Pasirodo nuo ryto, kai autobusus atvažiavo, o kalbamės vėloką popietę. Sako namo grįšiąs irgi autobusu, tad kiek iš tos plastikinės stiklinaitės jam atliks, jau ir klausti nebepadoru…
Į gatvę nevaro
Kai kuriems benamiams pasiseka labiau nei Valerai: susitvarkę visus reikiamus dokumentus jie gali gauti laikino apnakvindinimo paslaugą Šilutės socialinių paslaugų centre įkurtuose nakvynės namuose.
Nors pagal taisykles nakvynės namus jie turėtų palikti 9 valandą ryto, o grįžti nakčiai – nuo 16 valandos, Socialinės priežiūros padalinio vadovė Aušra Norvilienė sako, kad esant minusinei temperatūrai, klientų niekas į gatvę nevaro – vadovaujamasi elementariu žmogiškumu.
„Jeigu yra minusinė temperatūra, visi sėdi pas mus laikino apnakvindinimo patalpose. Išeina tik tie, kurie privalo atidirbti seniūnijoje už gaunamas pašalpas“, – pasakojo Socialinės priežiūros padalinio vadovė.
Tokiomis dienomis šios paslaugos gavėjai paprastai dažniausiai žiūri televizorių, geria arbatą, lošia kortomis ar žaidžia domino. O kai oro temperatūra pakyla aukščiau nulio – vėl gali keliauti į miestą.
Policijos dažnai nekviečia
Neturinčius gyvenamosios vietos neretai pagloboja ir tiesiogine prasme jų gyvybes gelbsti ir policija. Šilutės policijos komisariato Veiklos skyriaus viršininkė Jurgita Nausėdienė „Šilutės naujienoms“ pasakojo, kad benamiai žvarbiomis dienomis ir naktimis dažniausiai glaudžiasi laiptinėse – ne dažnai, bet būtent daugiabučių namų gyventojų skambučiai dėl nepageidaujamų svečių yra registruojami policijoje.
„Tokiu atveju nuvežame juos į nakvynės namus, paprašome priimti nakčiai, kad žmogus nesušaltų. Jei būna labai girtas, vežamės į policijos komisariatą, surašome administracinės teisės pažeidimų protokolus. Suvokiame, kad tie žmonės niekada tų baudų nesumokės, bet taip bent galime juos šiltai palaikyti per naktį komisariate“, – pasakojo pareigūnė.
Pasak jos, gatvėmis patruliuojantys pareigūnai, pamatę lauke šąlantį žmogų, irgi reaguoja pagal pareigą gelbėti gyvybes – tokio nelaimėlio nepalieka vieno, taipogi veža arba į nakvynės namus, arba į policijos komisariatą.
Stengiasi likti nepastebėti
Žvarbiomis dienomis, kai šaltis tiesiog kiaurai košia kaulus, benamiai ieško prieglobsčio, kur tik įmanoma – parduotuvėse, laiptinėse. Ne išimtis ir Šilutės ligoninė – jau ne vienerius metus čia susiduriama su problema, kai gyvenamosios vietos neturintys žmonės bando prisiglausti nakčiai.
Jie jau žino įvairiausius kampus ir užkaborius, tad prasmukę į vidų stengiasi likti nepastebėti.
„Ligoninė irgi vieša erdvė, uždaryti durų negalime, tad pasitaiko atvejų, kai tokius „svečius“ tenka išprašyti lauk. Mandagiai paprašome jų išeiti, paprastai jie taip ir padaro. Jei personalui kyla rūpesčių, tenka kviesti apsaugos darbuotojus“, – pasakojo ligoninės vyr. gydytojas Darius Steponkus.
Medikas sako, kad nors yra ir alternatyva – nakvynės namai, matyt daugelis renkasi tas vietas prieglobsčiui, kurios tuo metu artimiausios.
„Kiekvienais metais panaši situacija, gal prie to jau pripratome, neatrodo kažkas labai baisaus“, – sakė D. Steponkus. Kur kas baisiau, anot mediko, kai sušalusiam žmogui tenka amputuoti galūnes.
Šalčio aukų mažėja
Šilutės ligoninės vyr. gydytojas neslepia, kad dažniausiai su pačiomis sunkiausiomis nušalimo komplikacijomis ir susiduria būtent tie, kurie savo sveikatai skiria mažiausiai dėmesio – neturintys gyvenamosios vietos, asocialiai gyvenantys žmonės. „Į medikus jie kreipiasi tik tada, kai nušalusiose galūnėse atsiveria žaizdos, ir lieka vienintelis pagalbos būdas – amputacija“, – pasakojo D. Steponkus.
Tačiau pastaraisiais metais tokių atvejų pasitaiko nedaug – vienas, du per visą šaltąjį sezoną. Kai tuo tarpu prieš gerus du dešimtmečius galūnes ar pirštus tekdavo amputuoti dvidešimčiai-trisdešimčiai bėdžių. Medikas įsitikinęs, kad situacija gerėja dėl tinkamai veikiančios socialinės pagalbos sistemos ir įvairių labdaros organizacijų veiklos, kurios rūpinasi tais, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių patys to padaryti negali.
Šiuo metu ligoninės Traumatologijos skyriuje negydomas nė vienas nušalimus patyręs žmogus. Tačiau vyr. gydytojas primena, kad nušalusios galūnės apie save duoda žinoti tik praėjus 2-3 savaitėms po nušalimo.
Medikas pabrėžia, kad netinkamai pasirinkus avalynę ir aprangą, šalčio aukomis gali tapti kiekvienas iš mūsų. Ypač tie, kuriuos kamuoja kraujotakos sutrikimai ar kitos sisteminės sveikatos problemos.
„Jeigu jaučiate, kad sušalote, ypatingai, jei peršlapo rūbai ir avalynė, pirmiausia reikia pašalinti šiuos šalčio ir drėgmės faktorius. Kai nusirengiame šlapius drabužius, ir pakeičiame juos sausais, organizmas pats įjungia apsauginius mechanizmus ir atšildo kraujotaką“, – pasakojo ligoninės vyr. gydytojas.
D. Steponkus atkreipė dėmesį ir į klaidingus veiksmus, kuriais žmonės bando sau pagelbėti. Pasak jo, nederėtų ant pašalusių rankų ar kojų pilti karšto vandens, lįsti į karštą vonią – tai situaciją gali tik pabloginti.