Valdiški namai ir juose – gyvenimo užribyje atsidūrusių žmonių šventės. Švarioje ir šiltoje aplinkoje, su nepigiu televizoriumi ir greta žibančios eglės, po kuria dar ir dovanų kalnas sukrautas. Stalas kiek sotesnis nei įprastą dieną, nes pradinukų keptais keksiukais papuoštas, ir eglės šaka su Kalėdų žvakele tą stalą puošia.
Viskas lyg ir šventiška. Bet kad ir kaip besuktum, tai valdiški namai – Šilutės socialinių paslaugų centras, priglaudęs kelias dešimtis laikinų arba nuolatinių benamių.
Šių namų darbuotojai labai stengiasi, kad čia gyvenantys arba tik pernakvoti ateinantys jų globotiniai pajaustų šventes: puošmenos pasitinka jau prie durų, kiekviename aukšte stebina padabintos eglės, papuoštos laiptinės. Bendradarbiaujama ir su įvairiomis organizacijomis, mokyklomis, kurios gali kaip nors prisidėti prie šventinės nuotaikos kūrimo.
Bet ir darbuotojai, ir patys jų globotiniai pripažįsta: ne visi įvertina tą triūsą…
Gyvena daugiau kaip 30 žmonių
Šilutės socialinių paslaugų centre šiuo metu laisvų vietų nedaug: 5 vyrai užėmę visas penkias lovas, skirtas laikinojo apnakvindinimo paslaugai, dar 32 žmonės čia gauna laikinojo apgyvendinimo paslaugą.
Šiuose šviesiuose namuose pasitinka jų dirketorė Rasa Jakienė ir socialinių paslaugų padalinio vedėja Aušra Norvilienė. Jos pasakoja, jog ketvirtus metus gyvuojančio centro veikloje šiemet nauja buvo tai, kad kai kurie benamiai dar spalio mėnesį pradėjo rūpintis galimybe žiemą gyventi šiltuose Socialinių paslaugų centro kambariuose. Tai rodo, kad informacija apie galimybę žiemoti švariai ir šiltai sklinda.
Tarp šių namų gyventojų – ir 9 moterys, dvi iš jų – su vaikais. Centro direktorė pasakoja, jog yra buvę ir daugiau moterų su vaikais, o šiuo metu čia gyvena ir vyrų smurtą patyrusios, ir giminių iš namų išvarytos moterys.
Jauniausia – vos 21-erių mama, vyriausia – 90-metė senolė, turinti vaikų, bet Kalėdas sutikusi vieniša.
Kas jų laukia toliau?
O kas žino?
Dažniausiai, deja, padėčiai aprimus moterys būna priverstos grįžti namo, nes daugiau joms tiesiog nėra kur dėtis.
Nenorėdami dar labiau skaudinti jau ir taip gyvenimo įskaudintų moterų, užsukame į vyrų kambarius.
Triviečiame kambaryje gyvena dviese
Erdviame kambaryje pasitikęs Petras (taip pasižadame pavadinti šį pusamžį vyrą) pasakoja gyvenęs Kaune. Tačiau taip jau nutiko, kad praradęs namus buvo priverstas atsikelti pas Šilutėje gyvenančią seserį. Kurį laiką glaudžiasi jos namuose, bet ir šiuose – valdiškuose jau nebe naujokas: šįkart gyvena jau 3 mėnesius, o iš viso čia švenčia jau antrus Naujuosius.
Petras džiaugiasi ir savo laikinaisiais namais, ir čia dirbančiais žmonėmis, anot jo, ir namai, ir žmonės čia puikūs. Ir kaip galėtų nesidžiaugti, jei kambarys švarus, šviesus, yra visi reikalingi baldai, yra visos sąlygos ir pačiam švariam išlikti.
Vyrų kambario laisvą kampelį dvi didžiulės monsteros erdvę puošia. „Nežinau, gal man čia „po blatu“ tas gėles pastatė“, – smagiai kalba Petras.
Į ankstesnio jo gyvenimo peripetijas nesileidžiame – šįkart labiau rūpi šiandiena. Vyras pasakoja triviečiame kambaryje gyvenantis su dar vienu likimo broliu, bet šis labai dažnai dingsta, tad jam lieka vienatvė. Naujuosius taip pat greičiausiai vienas sutiksiąs. Na, gal į kiemą išeis fejerverkų pažiūrėti, dieną palei Šyšą pasivaikščios.
Apie artėjančias šventes primena ant Petro stalo stovinti eglės šakelė, kalėdine žvakele su kryželiu papuošta. Daugiau – jokios kalėdinės nuotaikos, nes, anot kambario šeimininko, iš kur ji bus, ta nuotaika, kad net oras Kalėdomis nekvepia.
Vienatvės Petras nebijo, prie jos pripratęs – save net vienišu vilku pavadina, mat jau seniai – tris dešimtmečius – išsituokęs ir beveik visą tą laiką vienišas.
Petrui pikta, kad kiti čia gyvenantys žmonės nevertina to, ką turi, išgėrinėja.
O kaipgi pats? „Na, nebent tik alaus truputį“, – atitaria. Ir tik greta stovinčiai socialinei darbuotojai šyptelėjus, jog, ko gero, labai jau stiprų alutį vyras vartoja, Petras nesutrinka: „O kas dabar nesugriešija?..“ – klausia.
Yra ir kardinaliai pakeitusių gyvenimo būdą
Kitame kambaryje gyvenantis Rimas (tegu toks bus jo vardas) socialiniams darbuotojams nekelia net menkiausių rūpestėlių. Vyras taip ir pristatomas – kaip sugebėjęs kardinaliai pakeisti savo gyvenimo būdą. Jis iš agresyvaus girtuoklio tapo pavyzdžiu kitiems. Dabar, anot darbuotojų, į savo laikinuosius namus Rimas pareina blaivutėlis.
Tiesa, tai neįvyko lyg „lydekai paliepus“, iki tol buvo ne vienas socialinių darbuotojų pokalbis ir raginimas. Rimas tuos raginimus išgirdo ir dabar pats kartoja daugiau niekada nebelipsiąs į tą duobę, kurioje jau buvo. Rimas ne tik gydosi, bet ir pomėgį susirado, išskirtinai dailius rankdarbius daryti pradėjo.
Iš kito rajono į Šilutę atvažiavęs Rimas sako jau nebenorintis grįžti namo, nes žino – ten lauks ta pati aplinka, kurioje būdamas jis puolė į alkoholio duobę. Vyras mano, kad sugrįžęs jis tikriausiai vėl neatsilaikytų, todėl žada neberizikuoti.
Lankė mokiniai ir „Caritas“
Tai – tik du gyvenimai, kurių metų sandūros šventės bėgo valdiškuose namuose. Tačiau žengiant į tuos namus maloniai nuteikia jau lauke prie laiptų stovinčios kalėdinės puošmenos, vėliau – salėje ir kitose vietose papuoštos eglės, degančios žvakės. Akivaizdu, kad kolektyvas stengėsi kaip įmanydamas, kad namų netekę žmonės šventę pajustų. Artėjant šventėms čia vyko ir ne vienas renginys.
Pirmieji dar prieškalėdžiu šių namų gyventojus pradžiugino jau trečią kartą jiems keksiukus kepantys M.Jankaus mokyklos pradinių klasių mokinukai. Šiemetinė jų dovana – daugiau nei 200 šių gardėsių, kuriuos mažieji iškepė kartu su savo mokytojomis ir mamytėmis. Jie išdalinti ir čia nakvojantiems bei gyvenantiems žmonėms, ir Juknaičių savarankiško gyvenimo namų gyventojams, ir dienos socialinę globą įstaigoje gaunantiems jaunuoliams.
Šių Socialinių paslaugų centro gyventojus pradžiugino ir „Caritas“ Šilutės skyriaus atstovės, taip pat atvykusios su dovanomis – padovanojusios uogienės ir šiltų kojinių. Kai kuriuos čia gyvenančius žmones tas gerumas taip sujaudino, kad jie ir ašarų nesulaikė.
Benamių stalą praturtino ir „Maisto banko“, su kuriuo pastaruoju metu sutartį sudarė Socialinių paslaugų centras, prieškalėdinė parama. Juk tuo, ką deda ant stalo, šie žmonės turi rūpintis patys.
Centro direktorė R.Jakienė ir padalinio vadovė A.Norvilienė patikino, kad Naujųjų metų naktį iš gyventojų tikrai nebus reikalaujama ramybės nuo 22 valandos. Jie galės ir ilgiau televizorių žiūrėti, bendroje salėje pabendrauti.
Nors televizorius visi turi ir kambariuose, bet žmonėms reikia bendrystės su kitais.