Beveik 200 Lietuvos gyventojų nežino turintys ŽIV

Jungtinių Tautų kovos su AIDS programos duomenimis, 17 proc. žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV) užsikrėtusių asmenų Lietuvoje apie diagnozę net nežino, t. y., bent 190 lietuvių iš 6 mln. tokių asmenų pasaulyje.
Pixabay.com nuotr.

Specialistų teigimu, pastaruoju metu dominuojančiu ŽIV plitimo būdu tapo lytiniai santykiai, todėl reguliari patikra dėl ŽIV turėtų tapti tokia pat įprasta, kaip ir bendrieji kraujo tyrimai. O pasitikrinti tampa vis paprasčiau – Lietuvoje populiarėja greitieji savikontrolės testai dėl ŽIV.

Naujas ŽIV paciento portretas

Klaipėdos universitetinės ligoninės (KUL) Infekcinių ligų departamento AIDS sektoriaus vedėja, vidaus ligų gydytoja Žavinta Kančauskienė sako, kad dėl įprasto, nuo aplinkinių per daug nesiskiriančio gyvenimo būdo žmonės net neįtaria galintys nešioti lytiškai plintančias ligas ir dėl to jos dažnai nustatomos jau pažengusios.

„Daug kas vis dar mano, kad neatsakingas gyvenimo būdas ar narkotikų vartojimas lemia šias ligas, o kitų jos nepaliečia. Todėl jos dažniau ir greičiau nustatomos rizikos grupės asmenims, nes jiems įprasta atlikti ŽIV testus. O kitiems, pavyzdžiui lankantis paprastoje poliklinikoje, net ir medikai nepagalvoja pasiūlyti pasitikrinti, jei nėra ryškių simptomų“, – aiškina gydytoja.
Medikė išskiria tendenciją, ypač pandemijos metu, kad naujų atvejų daugėja per lytinius santykius – tiek heteroseksualius, tiek homoseksualius.

„Praktiškai visi nauji mano pacientai užsikrėtė lytiniu keliu ir tik vienas – per švirkščiamuosius narkotikus. Dabar statistinis ŽIV pacientas yra vidutinio amžiaus, išsilavinęs, dirbantis, socialus visuomenės narys, tiesiog užmezgęs naujus santykius. Todėl diagnozė daugumą šokiruoja ir išgąsdina, dėl stigmos mūsų visuomenėje visada pirmiausia kyla klausimas, ką dabar pagalvos kiti?“ – pasakoja Ž. Kančauskienė.

Pasak gydytojos, normalu, kad dažniausiai iš pradžių pacientai iš baimės nieko negirdi: „Kai žmogui atrodo, kad jis nieko rizikingo negalėjo padaryti, sunku priimti tokią informaciją ir reikia palaukti, kol emocijos nuslūgs. Bet svarbiausia, kad, nustačius ŽIV, pacientai nedelstų ir atvyktų pas gydytoją, kuris įvertins situaciją bei pritaikys gydymą, leidžiantį nebeužkrėsti kitų, pačiam jaustis gerai. Deja, apie pusė diagnozuotų pacientų vis dar nesigydo, o netoli 200 infekuotų žmonių apie savo ligą net nežino.“

Simptomai

Teoriškai, rizikos grupėje yra vyrai, turintys santykių su kitais vyrais, narkotikus vartojantys ir seksualines paslaugas teikiantys asmenys. Tačiau praktiškai, pasak gydytojos, dėl galimo kontakto su rizikos grupėmis, vienu iš šių apie teigiamą ŽIV statusą nežinančių žmonių gali būti kiekvienas.
Į tam tikri požymiai, dažnai siejantys ŽIV užsikrėtusius žmones dažniausiai pasireiškia po 5–8 metų nuo užsikrėtimo dėl jau nusilpusio imuniteto.

„ŽIV tyrimą siūlyčiau atlikti, jei be aiškios priežasties atsiranda seborėjinis dermatitas, pleiskanojimas kaktos ar galvos srityje, odos bėrimai ir niežėjimas, juostinė pūslelinė, taip pat limfmazgių padidėjimai, ypač pažastyse. Baltas liežuvis ir jo kraštai, tuštinimosi sutrikimai arba pradinė gimdos kaklelio vėžio stadija gali būti ir vienas iš pirmųjų ŽIV ligos požymių. Jei nedrąsu tyrimo prašyti poliklinikoje, testą galima nusipirkti ir vaistinėje bei atlikti jį namuose kaip ir COVID testą. Jį patarčiau atlikti ir pradedant naujus santykius“, – pataria Ž. Kančauskienė.

Taip pat svarbu yra gydytis sergantiems žmonėms. Net kai liga labai pažengusi ir nualinusi imunitetą, jį galima atstatyti. „Šiuolaikinis gydymas efektyvus, bet svarbiausias yra paties paciento indėlis ir pastangos. Gydymas gali būti tik viena tabletė per dieną, kuri padeda gyventi pilnavertį gyvenimą. Gydantis gyvensite ilgai ir laimingai, dirbsite, kursite šeimą ir džiaugsitės socialiniu gyvenimu. Svarbu tik nebijoti ir ateiti pas gydytoją ne tada, kai jau blogai, o kad blogai nebūtų“, – kviečia Ž. Kančauskienė.

ŽIV gydymas Lietuvoje kompensuojamas visiems pacientams iškart po diagnozės nustatymo.