Net garbaus amžiaus sulaukus gali nutikti, kad koks nors pomėgis taip įtrauks, jog po to jam pradėsite skirti tiek laiko, kiek skirtumėte tik darbui, jei jį dar turėtumėte, – tai įrodo Vainuto seniūnijos Bikavėnų kaime gyvenančios Valentinos Vingienės pavyzdys.
Prieš kelis metus viename žurnale pamačiusi išsiuvinėtą paveikslą, moteris taip juo susižavėjo, kad šiandien šiam savo pomėgiui dažniausiai skiria kone 8 valandas per dieną.
Prieš pusantros savaitės ir jubiliejinės Gorainių Oninių šventės dalyviai gėrėjosi Valentinos kūrybos paroda.
Kaltininkas – „Rankdarbių albumas“
„Rankdarbių albumas“ buvo tas žurnalas, kuris prieš 3 metus iš pagrindų pakeitė Valentinos Vingienės laisvalaikį, – būtent jame ji pamatė išsiuvinėtą paveikslą.
„Pamačiau ir tas paveikslas man taip patiko, kad neatsispyriau pagundai pabandyti sukurti ką nors panašaus“, – prisimena moteris.
Valentiną kalbinome Bikavėnuose surengtos kasmetinės amatų stovyklos metu, kurioje ji, apgulta vaikų, moko juos siuvinėjimo paslapčių.
Ir pati to meno mokėsi nuo pat vaikystės: ir siuvo, ir mezgė bei siuvinėjo. Bet tuomet tai netapo tokiu uždegančiu potraukiu kaip vyresniame amžiuje.
Vėliau tas pusmetinis žurnalas pradėjo nuolat lankyti jos namus, tad dabar „Rankdarbių albumų“ jau turi daugiau nei 10. Pirko ir perka Valentina ir kitus panašius leidinius, juos kolekcionuoja ir kiekvieną kartą, baigusi vieną darbą, ieško juose naujo įkvėpimo. Jai ypač patinka, kad tuose žurnaluose viskas sudėliota iki smulkmenų – ir spalvos, ir menkiausi atspalviai parodyti, tad tereikia, anot jos, tik siūti.
Pinigus imti nemalonu
Kiekvienam savo paveikslui moteris atiduoda daug laiko – vieniems užtenka mėnesio ar dviejų, sudėtingesniems ir visų trijų prireikia. Tai yra viena iš priežasčių, dėl kurių moteris savo kūrinių nepardavinėja – anot jos, juk niekas nesumokės tikrosios jos darbo kainos, tai kam tada ir prašyti pinigų. „Man būtų nemalonu imti pinigus“, – sako ji.
Dar viena priežastis – malonumas, kurį ji jaučianti tuomet, kai savo darbą padovanoja, kurio pinigai ir neatpirktų. Dovanoja šeimos nariams, vaikų ir anūkų šeimoms.
„Smagu ir gera man tą darbą dirbti, kai tik randu laisvą minutę, iš karto imu į rankas adatą ir siūlus. Negi dykai sėdėsi?“, – sako ji. Dar pasidžiaugia, kad tuomet jokių blogų minčių nekyla, mat darbas be galo mielas.
Dar didesnis malonumas moteriai, kad jos darbais žavisi kiti. Štai 
Bikavėnų Senųjų kaimo tradicijų centro vadovė Marytė Matevičienė priprašė savo paveikslų parodėlę stovyklautojams surengti. Ir atnešė valentina visus 12 paveikslų, kurie dar namuose buvo likę. Gorainiškiams ir jų svečiams demonstravo dar daugiau siuvinėtų paveikslų.
Savo darbų parodėles ji jau buvo surengusi ir Rusnės bei Balčių gyventojams.
Riešinės iškeliavo po visą pasaulį
Valentina mezga ir riešines ir džiaugiasi, kad jos pastaruoju metu tampa vis populiaresnės. Jau ir nebesuskaičiuotų, kiek šios Mažosios Lietuvos moterų pamėgtų drabužių detalių iškeliavo į Norvegiją, JAV, Angliją, Švediją. „Po visą pasaulį mano riešinės keliauja“, – sako moteris, bet pasididžiavimo gaidelės jos balse negirdėti.
V.Vingienė ir pati mėgsta nešioti riešines, jas būtinai užsimauna eidama į bažnyčią. Tada, anot jos, labai gera sąnariams, jie nešąla, o ir rankas tas daiktas papuošia.
Projektas: „Prie Šyšos krantų: Kūryba.“