95-erių jubiliejų rugsėjo 20-ąją švenčiantis Vainuto seniūnijos Bikavėnų kaime gyvenantis Baltras Matevičius pastarosiomis dienomis nespėja priiminėti svečių: garbų jubiliatą sveikina giminės, kaimynai, bendruomenės nariai ir seniūnijos vadovai.
Šeimininkas – seniausias viso kaimo gyventojas – susėdusiems svečiams varto sunkius savo ilgo gyvenimo puslapius: pasakoja apie saugumiečio spyrį į nugarą, po kurio nuriedėjęs laiptais iš antrojo aukšto nežinia kiek laiko gulėjo netekęs sąmonės, apie tremties Sibire metus, kur pateko todėl, kad atsisakė bendradarbiauti su saugumiečiais ir kad… pernelyg gražiai rašė, apie vienintelio sūnaus Albino gimimą verandoje, kurioje spigino bene 20-ties laipsnių šaltis, apie šeimos badavimą, kai nuo mirties gelbėjo tik pačių rusų, irgi badaujančių, gerumas…
Į Sibirą išdardėjo paskutiniais vagonais
B.Matevičiaus gimtinė – tos pačios Vainuto seniūnijos Balandiškės kaimas, kur augo kartu su dviem sesėmis ir broliu. Nuo mažens jo universitetai buvo darbas 20 hektarų žemės turėjusio tėvo ūkyje. Tiesa, 4 skyrius baigė ir mokslas geriausiai klasėje jam sekėsi. O labiausiai iš kitų vaikų Baltras išsiskyrė savo rašysena – ji buvo ypatingo dailumo.
Kaip tik toji rašysena ir užkliuvo pokariu šalį šukavusiems saugumiečiams. „Prisipažink, kad esi mokytas, o ne 4 skyrius baigęs“, – tardydami reikalavo jie, kai pamatė, kokį ilgą ir sudėtingą parašą išraito tuomet jau buhalteriu Gorainių tarybiniame ūkyje dirbęs B.Matevičius.
Saugumas Baltrą tardė ne be priežasties – siekė užverbuoti. Bet bikavėniškis nepasidavė, tad išleidžiamas iš saugumiečių būstinės gavo į nugarą tokį spyrį, kad nudardėjęs laiptais iš antrojo aukšto nežinia kiek laiko gulėjo be sąmonės.
Daili rašysena ir tėvo ūkio dydis, dėl kurio jis smulkiuoju buože buvo vadinamas, buvo tie faktai, dėl kurių šeima – Baltrus, jo žmona Onutė, mama ir brolis Juozas (tėvas jau buvo miręs) 1951-aisiais buvo sugrūsti į bene paskutiniuosius Sibiran dardančius vagonus.
Gimė po laiminga žvaigžde
Į Krasnojarsko sritį atvežtuosius naujokus iš gausaus jų būrio rinkosi atvažiavę patys kolūkių pirmininkai. Baltraus žmona Onutė jau trečią mėnesį laukėsi, bet rusai to nesuprato, tad ir jai teko stoti prie sunkių darbų.
Matevičiai buvo apgyvendinti vietinės našlės namuose – verandoje. Koks šaltis buvo tame namo priestate, galima tik įsivaizduoti, kai lauke spigino minus 40 ir dar daugiau laipsnių. Toje verandoje bene 15 ar 20-ties laipsnių šaltyje pasaulį išvydo šeimos vienturtis Albinas.
Toks šaltis lietuviams tremtiniams nebuvo baisus, mat kai sunkiai dirbi, tai greit sušyli, o ir pats šaltis sausame klimate ne taip kandžiojasi. Bet nedirbant kartais kūnas taip sustingdavo, kad ir žnaibant skausmo nejausdavo.
Darbai Krasnojarsko srities miškų ūkyje reikalavo tiek fizinės jėgos, kiek jos turėjo ne visi. Paskirtas normas reikėjo vykdyti, darbininkus akylai sekė prižiūrėtojai, o skųstis ir į galvą neateidavo. „Jei būtum padejavęs, būtų blogai pasibaigę“, – įsitikinęs senukas.
Pasakodamas apie miškakirtį, senolis kaskart išsitaria esąs po laiminga žvaigžde gimęs, mat kartą visa maždaug 2 m aukščio traktoriumi velkamų rąstų rietuvė nuriedėjo žemyn, o ant jos viršaus sėdėjęs bikavėniškis atsidūrė jų apačioje. Laimė, pataikė įkristi į kito traktoriaus paliktą provėžą, tad rąstai jo nesutraiškė.
Kiti vyrai supuolė versti rąstus – ieškoti nelaimėlio, o šis ta provėža pro kitą galą pats išlindo…
Pergyveno myriop jį pasmerkusį Staliną
„Aš buvau pasmerktas mirti, o gavosi taip, kad mane pasmerkęs Stalinas pats mirė, o aš štai kokio amžiaus sulaukiau“, – likimo išdaigas dabar dėlioja jubiliatas.
Jis prisimena Stalino pavardės vertimą: „stal“ rusų kalba reiškia „plienas“. Tad šią pavardę pasirinkęs žmogus, anot senolio, ne veltui „plienine ranka“ vadintas – tos rankos nepaglostė nė vieno, net visai nekalto žmogaus.
Tiesa, žinią apie „tautų tėvo“ iškeliavimą anapilin Krasnojarsko krašte gyvenę tremtiniai gavo praėjus bene 2 metams po jo mirties. „Slepiama buvo tokia naujiena, nes lietuviai buvo geri darbininkai, todėl rusų valdžia stengėsi juos ilgiau Sibire išlaikyti“, – prisimena senolis.
Visgi mirus Stalinui lietuviams leista laisviau judėti, darbo ieškotis ir aplinkiniuose miesteliuose. Lengvesnės duonos bandė ieškoti ir Baltras, nes jau tuomet nuo didelių svorių kilnojimo širdis streikuoti pradėjo. Tiesa, kad net mikroinfarktą dėl to išgyveno, sužinojo tik neseniai, gal prieš 15 metų, kuomet bene pirmą kartą gyvenime sveikatos tyrimus atliko. „Sibire tuomet gydytoja tikrino, bet tokios ligos nenustatė“, – prisimena ilgaamžis.
Lengvesnį darbą rado gretimame miestelyje, grūdų fabrike, bet kilo problema: kolūkio valdžia nė už ką nesutiko išleisti gero darbininko. Ir vėl gelbėjo patys rusai – patarė lietuviui važiuoti tiesiai pas Ačinsko rajono prokurorę. Ji, išklausiusi prašymą leisti išvažiuoti, pati paskambino kolūkio pirmininkui ir įspėjo, kad jis neturįs teisės sulaikyti išvykti norinčio žmogaus.
Baltras geru žodžiu ne kartą pamini tenykščius gyventojus. Anot jo, rusai, net patys neretai badaudami, padėdavo tremtiniams.
Visas gyvenimas vienoj apylinkėj praėjo
Ne lengviau buvo ir grįžus iš Sibiro, nes niekas ir gimtinėje nelaukė su duona ir druska. Grįžo į Balandiškės kaimą, kurio dabar jau nebėra, ir įsidarbino miškų ūkyje. Čia, gretimuose Gorainiuose, 1-ąją klasę pradėjo vienturtis Albinas, šiandien žymus Bikavėnų senųjų kaimo tradicijų centro ir visos apylinkės saviveiklininkas.
„Visas mano gyvenimas vėliau jau šitoj apylinkėj praėjo“, – galva palinguoja jubiliatas.
Dabar sūnaus ir marčios – žinomos rajone kultūros veikėjos Marytės Matevičienės namuose gyvenantis senolis prisimena, kad ir čia neseniai sugebėjo dar kartą iš antrojo aukšto nudardėti. Jam patiko gyventi II aukšte, mat iš aukštai, anot jo, visas kaimas kaip ant delno buvo matyti. Tačiau vienas kartas lipant laiptais nemelavo ir tik laimingo atsitiktinumo dėka senolis atsipirko vos viena mėlyne paakyje.
Po to įvykio jis persikraustė į pirmąjį namo aukštą.
„Mes visi – iš stiprios familijos (suprask – giminės)“, – mėgsta kartoti B.Matevičius. Ir tos kalbos nėra iš piršto laužtos. Ilgaamžio tėvas taip pat buvo ilgaamžis – 100 metų išgyveno, o Baltraus susilaukė, kai jau su trečiąja žmona gyveno ir 60-metį buvo peržengęs.
Projektas: „Kultūros uostas: Kraštiečiai.”