Ypač karšta ir triukšminga praėjusios savaitės viduryje buvo rajono pakraštyje – Vainuto seniūnijos Bikavėnų kaime, nes čia apie pusantro šimto vietinių gyventojų ir atvykėlių iš aplinkinių seniūnijų, net Šilutės ir Klaipėdos susirinko į jau 12-tą kartą surengtą „Amatų stovyklą 2014“.
Jie čia audė, mezgė ir verpė, gamino liaudies muzikos instrumentus ir piešė ne tik ant popieriaus, bet ir tiesiog ant medžio žievių ar akmenų, pamatė, kaip gaminami molio dirbiniai ir karpiniai, sužinojo kalvystės ir kitų liaudies amatų gudrybes.
Bikavėnų senųjų kaimo tradicijų kultūros centro specialistų ir jų vadovės Marytės Matevičienės rengiamas projektas jau taip plačiai žinomas ir pamėgtas, kad jo rengėjos jau nuo ankstyvo pavasario sulaukia skambučių su klausimais, ar tokia stovykla bus ir šiemet.
„Bus ir kitais metais, jei tik rėmėjų rasime“, – visus patikina organizatorės.
Tarp stovyklautojų – net klaipėdiečiai
Šiemetinė stovykla – bene masiškiausia per visus 12 metų, kuomet 2002-aisiais įkūrus Bikavėnų senųjų kaimo tradicijų kultūros centrą stovyklos buvo pradėtos rengti. Tiesa, tuomet dar ne į Bikavėnus rinkosi senųjų amatų gerbėjai, o į seniūnijos centrą Vainutą, mat Bikavėnuose tiesiog nebuvo vietos.
Šiemet į stovyklą suėjo ir suvažiavo ne tik vietiniai ar aplinkinių kaimų žmonės, bet ir vainutiškiai, šilutiškiai, net klaipėdiečiai.
Bene jauniausias iš pastarųjų – būsimuoju penktoku drąsiai prisistatantis klaipėdietis Karolis. Jis buvo vienintelis berniukas, mūsų lankymosi stovykloje metu sėdėjęs prie bikavėniškės Valentinos Vingienės stalo. Moteris moko vaikus siuvinėjimo ir riešinių mezgimo paslapčių, o Karolis dirbo taip įsijautęs, kad akių nepakėlė net fotografuojamas. Nors į klausimus atsakinėjo noriai ir daug negalvodamas. „Tiesiog patinka siuvinėti“, – atsako klausiamas, kodėl būtent prie V.Vingienės staliuko įsitaisė.
„Aš čia pirmą kartą, bet dar būtinai atvažiuosiu“, – dar patikina, o atsisveikindamas pasidomi, ką ketiname apie jį rašyti…
Berniukai suka ir verpimo ratelį, ant kurio užkabintas pluoštas vilnų, kai užlipame į antrąjį centro aukštą. Čia įkurta edukacinėms programoms paruošta patalpa, kurioje gausu visokiausių senovinių namų apyvokos daiktų ir rakandų. Visur lydinti direktorė rodo senovinę lyginimo lentą – ant stalo padėtą brūklį, kuriuo būdavo lyginami skalbiniai. Greta jos ilgai nelaukęs stoja ir brūžuoti padėtą lininį rankšluostį bando Arnas.
Dar keli vaikai tuo metu išbando senovinės lovos su šiaudų čiužiniu minkštumą – ant jos vienu metu sukrenta visi trys.
O didžiausias būrys apspinta seniausią šio kaimo gyventoją, šiemet 91-ąjį gimtadienį švenčiančią Konstanciją Šimaitienę. Senolė, kaip jai jau įprasta, stovi prie audimo staklių ir smalsuoliams rodo begalę šio amato gudrybių. Ji – nuolatinė ir nepavargstanti šios stovyklos dalyvė, mokytoja, be kurios, anot M.Matevičienės, stovykla netektų didžiosios dalies savo autentiškumo.
Vieni mokytojai pririšo, kiti kūju mosavo
Lauke – pats karšto antradienio vidurdienis, tad lakstyti ar prisėsti aplink centrą plytinčioje erdvioje pievoje – didžiausias malonumas. Todėl čia tai vienur, tai kitur prie staliukų ir įsitaisė vaikai ir suaugusieji, pasirinkę sau malonų užsiėmimą.
Nebe pirmus metus stovyklautojus spalvinių gamų derinimo paslapčių moko degutiškė Daiva Dlugoborskienė. Ir šiemet šalia jos būriuojasi keliolikos vaikų grupė, o mažosios Emilija ir Agnė susėdo tiesiog ant žolės ir visai nenoriai pozuoja fotografijai – mergaitės patikina labai neturinčios laiko…
Šalia piešėjų įsikūrę vytines juostas darantys vaikai ir jų mamos, o jiems vadovauja liaudišku kostiumu pasirėdžiusi Viktorija Jurkšaitienė. Moteris šmaikštauja, kad visus savo mokinius – ir vaikus, ir suaugusiuosius, tiesiog… pririšanti prie medžio ar stalo, ir rodo tuos „pririštuosius“. Kitaip neįmanoma, mat rišant tokias juostas įvairiaspalvius vilnonius siūlus būtina stipriai įtempti.
Čia pat, tiesiog ant žolės, suguldyta nertų servetėlių parodėlė, o jas nerti būrelį vaikų moko Ieva Skėrienė. Darija Auškalnienė su kitu būreliu narsto vos įžiūrimus karoliukus ir moko megzti riešines.
Pabuvojo stovyklautojai ir vietos kalvio Jono Eglyno dirbtuvėse, o į jas grupelėmis buvo nuvežti autobusu. Stebėjo, kaip kalvis kūju mosuoja, kaip iš po to kūjo vienoks ar kitoks ūkyje reikalingas daiktas randasi.
Gorainiškis Kazys Budrius atskleidė liaudies instrumentų gamybos paslaptis, o M.Matevičienė – kaip anksčiau lietuviai mušdavo sviestą. Molio darbų šiemet mokė šilutiškis menininkas Aurimas Liekis, o karpinių meno – bikavėniškė Albina Petrošienė. Ir prie jų stalų susidarė tikra apgultis – taip vaikams patiko šie darbai.
Seniūnas virė sočią rūgštynienę
Anot M.Matevičienės, šiemet, kaip ir pernai, 3000 litų stovyklai gauta iš rajono Savivaldybės Kultūrinės veiklos programos. Iš šių pinigų buvo mokama amatininkams, perkamos reikalingos medžiagos.
Bet tiek tokiai įvairiapusei veiklai bei stovyklautojų maitinimui nepakaktų ir, pasak M.Matevičienės, veiklą tektų gerokai apriboti, jei nebūtų rasta rėmėjų. Bikavėniškiams padėjo ir parduotuvės „Egmina“ savininkai, ir Bikavėnų kaimo bendruomenė. Kasmetinis rėmėjas yra ir Vainuto seniūnas Vitalijus Mockus, kuris ir šiemet pirmąją dieną stovyklautojams dovanojo didžiulį katilą tirštos ir gardžios rūgštynių sriubos. Pats ją ir pilstė, žiūrėdamas, kad kiekvienam tektų pilna lėkštė.
Tiesa, seniūnas neslepia, kad visų šios sriubos virimo subtilybių įsisavinti dar nespėjo, tad jam ir šiemet talkino gerai žinoma šio krašto virėja Antanina Girdžiuvienė su padėjėjomis Birute Mikloviene, Rūta Riaubickiene ir Viktorija Fedotovaite.
Antrąją dieną stovyklautojai vaišinti šaltibarščiais ir šilkine koše.
M.Matevičienė neslepia, kad dabar jai stovyklas organizuoti jau daug lengviau nei pirmaisiais metais. Tai todėl, kad ji pati ir jos padėjėjai visus darbus jau mintinai žino, ir dėl to, kad vietiniai gyventojai labai padeda. „Visos kaimo gaspadinės man padeda: kas sūrius slegia, kas pyragų prikepa, dar kuo talkina“, – pasakoja direktorė.
Anot jos, stovykla gyvuos tol, kol bus rėmėjų. Ir nors Vainuto seniūnas V.Mockus pastaruosius porą metų tvirtina, jog stovyklautojai ir vėl turėtų įsikurti Vainute, kur dirbo kelias vasaras, mat čia būtų patogiau daugeliui norinčiųjų joje dalyvauti, M.Matevičienė atkerta, jog taip jau nebebus: bikavėniškiai turi naujai restauruotą ir edukacinėms programoms puikiai pritaikytą savo centrą, tad jame ir rengs visus savo renginius.
Daugiau nuotraukų „Šilutės naujienų” Facebook albume!
Projektas: „Prie Šyšos krantų: Tradicijos.”