Šiemet atokiame Bikavėnų kaimelyje dvi dienas vėl šurmuliavo net pora šimtų vaikų. Jie su užsidegimu mokėsi senųjų amatų: piešė, siuvo, siuvinėjo, audė, rišo, liejo žvakes – taip tiesė tiltą iš praeities į dabartį.
Nuo 2002 metų Senųjų kaimo tradicijų kultūros centro darbuotojų organizuojama amatų stovykla kasmet sulaukia vis didesnio susidomėjimo, suburia gausybę vaikų, pedagogų, amatininkų ir taip puoselėja senolių papročius.
Pirmąkart gamino saldainius
Senųjų kaimo tradicijų kultūros centro direktorė Marytė Matevičienė „Šilutės naujienoms“ sakė, kad šiemet stovyklautojų laukė ir nauja veikla: vaikai galėjo pasigaminti ir pasmaguriauti pačių pasigamintų saldainių. Su šių skanėstų gaminimo subtilybėmis supažindino sertifikuoto tautinio paveldo produkto – saldainių – gamintoja Asta Norvaišienė iš Kretingos.
Savo rankytėmis gaminę karamelinius saldainius ir išmokę juos gražiai įpakuoti, vaikai į namus grįžo su maloniomis dovanėlėmis sau ar artimiesiems.
Mokė ir tradicinių amatų
Amatų stovyklos pirmąją dieną 200 vaikų, pasiskirstę grupelėmis, išbandė įvairius amatus.
Vieni bendravo su muzikos mokytoja Loreta Mieliulyte bei mokėsi groti kanklėmis. Liaudies muzikos instrumentus jauniesiems stovyklautojams pristatė ir jų gamybos mokė gorainiškis muzikantas Kazys Budrys.
Išskirtinio dėmesio sulaukė ir senovinis verpimo ratelis bei audimo staklės, kurie anksčiau stovėdavo beveik kiekvienoje sodyboje. Apie tai, kaip senovėje moterys verpė siūlus ir audė, vaikams papasakojo ilgaamžė bikavėniškė Konstancija Šimaitienė.
92-ejų senolė sakė, jog verpti ir austi išmoko iš savo mamytės. Kadangi šeimoje, kur užaugo Konstancija, buvo dar trys sesutės, joms ir teko nuo vaikystės moteriški darbai. Paklausta, ar vaikai domisi audimu ir vilnos verpimu, senolė sakė, jog jie labai smalsauja, tačiau ilgėliau prie staklių ar verpimo ratelio neužsibūna. Juk ne taip paprasta suverpti vilną, pasak ilgametės audėjos ir verpėjos, to per dieną neišmoksi, reikia įgusti, pajausti.
Matydama, kaip senovėje žmonės dirbo, kokius darbus turėjo atlikti namuose, vienuolikmetė stovyklos dalyvė Agnė pripažino, jog anuomet buvo tikrai sunkūs laikai.
Mezgė ir siuvinėjo
Nusimegzti riešines ar verti karoliukus stovyklos dalyvius ragino Darija Auškalnienė, o Ieva Skierienė mokė megzti servetėles. Pinti šiaudelius mokė Nijolė Stanelienė, vytinių juostų audimo paslaptis atskleidė Viktorija Jurkšaitienė, o karpinių karpymo – Albina Petrošienė.
Kaip siuvinėti dygsneliu ir kaip nusimegzti riešines, jas padailinant karoliukais mokė Valentina Vingienė. Pastaroji bikavėniškė sakė, jog siuvinėjimo amatą jai perdavė mamytė, tad pati tai daro nuo vaikystės.
„Jau 22 metai esu pensijoje, tad didžiąją laisvalaikio dalį skiriu siuvinėjimams. Labai mėgstu siuvinėti“, – prisipažino V.Vingienė, rodydama stovykloje eksponuojamus savo išsiuvinėtus paveikslus. Juose – ir kaimo peizažai, ir gėlės, ir liūtai, kuriuos moteris siuvinėjo 2,5 mėnesio.
„Neparduodu savo darbų, bet dažniausiai juos dovanoju“, – sakė amatininkė, džiaugdamasi, kad net kelios dešimtys jos išsiuvinėtų paveikslų ar riešinių iškeliavo į užsienį, pas tėvynainius ar jų artimuosius. Moteris džiaugiasi, kad ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams patinka jos darbai – net berniukai mielai palinksta prie siuvinių.
Važinėjosi senovine brikele
Apie tai, kaip senovėje žmonės gyveno, versdamiesi iš to, ką 
turi namuose, ką užaugina ar pasigamina, stovyklautojams pasakojo ir Onutė Kilinskienė. Ji vaikus mokė sviestą išsukti, kastinį pasigaminti, skalbinius kočioti.
Didelis sambrūzdis buvo ir prie Aldutės Misiulienės stalelio, čia vaikai pamatė, kaip namuose galima pasigaminti dekoratyvines žvakes.
Bene labiausiai vaikai džiaugėsi antrąją stovyklos dieną sulaukę ilgaamžio bikavėniškio Jono Eglyno. Kai tik jis su savo dailiąja brikele, tempiama arkliuko, įriedėjo į kultūros centro kiemą, bemat jį apspito pasivažinėti trokštančių mažųjų stovyklautojų pulkas.
„Šilutės naujienų“ užkalbintas bikavėniškis sakė, jog su šia brika jis važinėja bei kitus pavežioja jau antri metai. 77-erių senolis savo pagamintų vežimaičių turi ne vieną.
„Kalvyste užsiimu jau ne vieną dešimtmetį. Viskas prasidėjo tada, kai įsidarbinau kolūkyje kalviu. O dabar, būdamas pensijoje, kalviškus darbus dirbu savo malonumui, padedu žmonėms, kai ko nors paprašo“, – sakė J.Eglynas, nepaleisdamas iš rankų vadelių.
Anot kalvio, šiandien jis labai populiarus tarp jaunavedžių, jo pagaminta karieta pavėžinti beveik visi Bikavėnų jaunikiai bei nuotakos.
Džiaugdamasi, kad šiemet į liaudies Amatų stovyklą sugužėjo tiek daug vaikų, net daugiau nei pernai, Senųjų kaimo tradicijų kultūros centro direktorė M.Matevičienė sakė, jog tai rodo, jog stovyklos veikla – įdomi, informatyvi, reikalinga. Stovyklos populiarumas verčia kasmet pasitempti ir pačius stovyklos organizatorius, – jie turi atrasti naujovių, įdomių veiklų.
Daugiau nuotraukų „Facebook“ albume.
