Vienas iš neatidėliotinų šiandienos prioritetų – konkurencinga vietos atsinaujinančių energijos išteklių gamyba ir platesnis jų panaudojimas elektros energijai ir šilumai gaminti.
Šilutės miškų urėdija irgi įsitraukė į biokuro žaliavos iš miško kirtimo atliekų ruošimą. Kasmet mūsų urėdijai priklausančiuose valstybiniuose miškuose biokuro žaliavos paruošiama vis daugiau. Tokią žaliavą noriai perka biokurą kūrenančios katilinės, kurių atsiradimas yra ne tik šilumos tiekėjams ir jos gavėjams, bet ir visai žmonijai naudingas posūkis: šilumą gamindami iš atsinaujinančių energijos šaltinių, mažiname Lietuvos priklausomybę nuo iškastinį kurą parduodančių užsienio valstybių, prisidedame prie atmosferos taršos ir šiltnamio efekto planetoje mažinimo.
Atliekos surenkamos be žalos gamtai
Visa tai, kas lieka kertant mišką – šakos, medžių viršūnės ir visokiausios nuopjovos – dar prieš keletą metų būdavo parduodamos tik gyventojams, o dar anksčiau apskritai likdavo miške.
Tačiau prieš kelerius metus atsirado biokuro poreikis, o kartu ir galimybė panaudoti miško kirtimo atliekas.
Šilutės urėdijos vyriausiasis inžinierius Arūnas Skirbutas sako, jog kirtimų atliekų ir smulkios medienos, vadinamosios nelikvidine, kiekius, kuriuos 2013- 2015 metais turi paruošti visos urėdijos, nustatė Generalinė miškų urėdija. Šilutės urėdijai nurodyta per metus pirkėjams, kurie gamins skiedras biokuro katilinėms, pateikti 8800 kub. m tokių atliekų.
„Tiek kasmet ir paruošiame”, – sako tokius pardavimus organizuojantis A.Skirbutas.
Tų šakų ir visos kitos smulkmės iki 2013-ųjų metų kasmet būdavo pagaminama apie 4500 kub. m ir ji parduodama gyventojams. Dabar pavieniams rinkėjams tenka apie 2000 kub. m iš minėto kiekio, jie patys ir susirenka tuos medienos likučius.
Likusį kiekį tvarko miškininkai. Dalis parduodama tiesiog iš kirtaviečių, o apie 1800 kub. m išvežama į vadinamuosius miško sandėlius, kur uždengtos medienos atliekos džiovinamos 2-3 mėnesius. Šių metų antrąjį pusmetį konkursą laimėjo ir visas urėdijos medienos atliekas (išskyrus tas, kurios paliktos gyventojams) nupirko Judrėnuose veikianti UAB „Judrės medis”.
Medienos atliekų rinkimo naudą visus mus supančiai gamtai ir kiekvienam šilumos pirkėjui, matyt, suvokia kiekvienas grybautojas ir uogautojas, todėl piktavalių, kuriems užkliūtų miško sandėliai, nepasitaiko.
Iš miško sandėlių šakas vežasi arba vietoje jas smulkina pirkėjai. Pastarieji paruoštą biokurą parduoda šilumos gamintojams, mat šie neturi medienai smulkinti reikalingų malūnų.
Šis procesas gamtai nepadaro nė menkiausios žalos, mat ten, kur dirvožemis nederlingas, šios atliekos nerenkamos – paliekamos kaip trąša.
Ant šilutiškių nebekrenta sieros junginiai
Nuo šių metų visos šalies urėdijos dalyvauja energijos išteklių biržoje „Baltpool”, kurioje prekiaujama pagamintomis skiedromis, t.y., urėdija jas parduoda jos pačios nustatytomis kainomis.
„Kad tai galėtume daryti, pirma tenka susirasti įmonę, kuri susmulkins malkinę medieną”, – sako A.Skirbutas.
Pagal galiojančius įstatymus, vietos šilumos gamintojai šiemet iš biržos privalo pirkti iki 10 proc. kuro, vėliau šį kiekį žadama dar didinti.
Šilutiškiams šilumą tiekianti UAB „Šilutės šilumos tinklai” iš urėdijos perka ir malkinę medieną ir vėliau samdo ją smulkinančią įmonę. Šiemet šilumininkai jau nupirko daugiau nei 4000 kub. m, mat neseniai Šilutės katilinėje sumontavo dar vieną galingą biokuro katilą ir jau galutinai perėjo prie šilumos gamybos vien tik iš biokuro.
„Mums irgi malonu, kad galime prisidėti prie to, kad šilutiškiai žiemą šilčiau gyventų ir mažiau už tą šilumą mokėtų”, – sako A.Skirbutas.
„Šilutės šilumos tinklų” direktorius Algis Šaulys pirmiausia vardija tokio posūkio naudą gamtai, o vadinasi – ir mums visiems: šilumos gamintojai nebedidina šiltnamio efekto, o ant mūsų visų galvų nebekrenta tie 2 proc. sieros junginių, kurie išsiskirdavo deginant mazutą. Tuo pačiu nepalyginamai mažesnius mokesčius ši įmonė moka ir už gamtos teršimą.
Tačiau mūsų rajono smulkieji ūkininkai kol kas nelepina šilumininkų biokuro pasiūla. Anot A.Šaulio, 15 proc. biokuro ketinta nupirkti iš vietinių gamintojų – ūkininkų ar privačių miškų savininkų. Tačiau jį siūlančių neatsirado nė vieno. Savo produkciją pasiūlė tik vienas šiaulietis, su juo šilutiškiai šiemet ir sudarė biokuro pirkimo sutartį.
Todėl ir pasirūpinta rezervu – malkine mediena – dėl visa ko…
Bet A.Šaulys nebaejoja, kad biokuro nepristigs, Lietuvoje jo atsargų yra pakankamai.