Iš Šilutės kilusi Roberta Mišeikytė užaugo su seneliais. Tėvai išvyko ieškoti geresnio gyvenimo svetur, jai būnant vos aštuonerių. Baigusi mokyklą mergina tikėjo, kad Norvegijoje, kur jau įsikūrę gyveno tėvai, ras daugiau galimybių, tad susikrovė lagaminą, įkalbėjo vaikiną vykti drauge ir išskrido ieškoti savos laimės. Geresnio gyvenimo paieškos Robertai užtruko beveik dvejus metus, kuriuos prisimena su ašaromis, baime ir namų ilgesiu.
– Kaip dažnai bendraudavai su tėvais jiems išvykus?
– Tais laikais nebuvo taip paprasta susisiekti, kaip dabar. Išvažiavus, mama pirmą kartą man paskambino po mėnesio. Buvo labai sunku, dabar net negaliu įsivaizduoti. Vėliau, kai atsirado Skype, gavau dovanų telefoną, susisiekdavome labai dažnai. Skambindavau kiekvieną savaitgalį, kartais net kas antrą ar trečią dieną. Jie žinojo, kas vyksta mano gyvenime ir aš pati norėjau dalintis su jais savo išgyvenimais.