Buvo nelengva, bet sava
Guvus, gyvenimo džiaugsmu trykštantis senolis, net ir prisimindamas skaudžius gyvenimo metus, kurie buvo paženklinti tremtimi ir akla nežinia, šiandien pripažįsta, jog, nepaisant visko, gyvenimas buvo išskirtinai dosnus.
Gimęs ir užaugęs Jurkaičių kaime, buvusiame Švėkšnos valsčiuje, Bronislovas nuo mažumės nebijojo sunkaus darbo. Šeimoje, kur augo trys sūnūs ir dvi dukterys, būsimasis ilgaamžis buvo vidurinėlis. Kadangi tėvai neturėjo daug žemės, o reikėjo išmaitinti ir aprengti gausią šeimą, vaikai anksti pradėjo uždarbiauti. Bronislovas atsimena kaip, dar būdamas visai pyplys, išėjo piemenauti pas ūkininką. Vėliau, paragintas vyresniojo brolio, trejiems metams vyko kartu su juo padirbėti į Vokietiją.
Tačiau tikroji laimė vis dėlto slypėjo savame krašte, nors čia buvo ir skurdžiau.
Bronislovas nė neįtarė, kad visai netoliese, vos už 3 kilometrų, auga ir ypatinga moteris, jo bendraamžė, kuri vėliau taps jo žmona. Su būsimąją Tarvydiene vyras susitiko jau grįžęs iš darbų Vokietijoje. Ne kur kitur, o kaimo šokiuose Bronislovas ir Emilija vienas kitam paėmė už rankų ir daugiau nebepaleido. Šiandien pora jau skaičiuoja 66-erius bendro gyvenimo metus. O juos vainikuoja dvi dukros, du sūnūs, 4 anūkai ir 6 proanūkiai.
Išgelbėjo ne vieną gyvybę
Prisimindamas skaudžiausius gyvenimo metus Bronislovas sako, jog ir jie nebuvo beprasmiai. Senolis atsimena, kad kai namuose jau krykštavo vos pusės metukų pirmoji jų dukrelė Alma, į namus įsiveržė rusai. Pranešė, jog šeima ištremiama iš Lietuvos, ir turi labai mažai laiko pasiimti, kas, jų manymu yra svarbiausia.
„Gerai, kad pasitaikė geri žmonės. Jie net kiaulę nušovė ir leido pasiimti į kelionę skerdienos, kopūstų kubilą bei cukraus maišą. Būtent jis kelionėje labiausiai ir pravertė“, – sako Bronislovas, prisimindamas, kaip 14 dienų trukusioje kelionėje į Rusijos platybes jis pamaitino ne vieną žmogų, padėjo iš alkio alpėjantiems vaikams.
Kur dunda žmonių prigrūstas traukinys, tuomet jaunieji Tarvydai neįsivaizdavo. Tik išlaipinti svetimose žemėse suprato, jog yra kažkur Rusijoje. Pasirinkimo nebuvo, gyvenimą reikėjo pradėti kurti iš naujo.
Bronislovas įgijo traktorininko pažymėjimą ir visus 7 metus juo sunkiai dirbo. Namuose sukrykštė dar du mažyliai, o vyresnėlė Alma pradėjo ir pirmąją klasę lankyti.
Visad traukė gimtinė. „Rodos, ir ant svetimos žemės sukūrėme normalų gyvenimą, bet kai tik atsirado galimybė, nusprendėme grįžti į Lietuvą“, – sakė Bronislovas, prisimindamas, jog tuomet sulaukė perspėjimų jokiu būdu nevažiuoti į senuosius namus – tai draudžiama.
Tačiau širdis visad traukia prie šaknų – Tarvydų šeima apsistojo Švėkšnoje. Sugrįžimas buvo ir kitaip ypatingas – Emilijos įsčiose jau spurdėjo ketvirtasis šeimos vaikas – jauniausiasis sūnus.
„Sūnus buvo užsakytas. Kai grįžom, ir gimė“, – šypsodamasis sako Bronislovas.
Tačiau išsvajotoje gimtinėje laukė nauji išbandymai. Pirmiausia, tremtiniams nebuvo nei kur gyventi, nei kur dirbti. O reikėjo kažkaip ir prisiregistruoti, kad galėtų taptų visateisiais žmonėmis.
„Norėjau su šeima važiuoti gyventi į Klaipėdą, nes ten gyveno draugas, tačiau tuometinis kolūkio pirmininkas pažadėjo, jei ateisiu pas jį dirbti traktorininku, priregistruos. Taip ir pasilikome kaime“, – pasakoja Bronislovas.
Kadangi kolūkis buvo Saugose, tai visa šeima netrukus čia apsigyveno. Anot vyrui antrinusios Emilijos, gyvenimo ir įkurtuvių dalią palengvino tuomet dėkinga buvusi situacija, nes iš šiose apylinkėse gyvenusių vokiečių tautybės žmonių pavyko nebrangiai nusipirkti gerų baldų, namų apyvokos daiktų ir rūbų.
„Durniuoja“ visi kartu
Paklaustas, kaip leidžia savo garbingas dienas, 90-metis B.Tarvydas džiaugsmingai atsakė, jog labai mėgsta žaisti kortomis. Smagiausias žaidimas yra „Durnius“.
„Kortomis žaidžia visa šeima, tai tapo visų susiėjimų laisvalaikio praleidimu“, – tėvą papildė viešinti dukra Alma Skablauskienė. Anot moters, per šeimos susiėjimus, pakilę nuo stalo, visi – ir dideli, ir maži – sėda pažaisti kortomis.
Beje, šie metai į jubiliejų Tarvydų sodyboje dar ne paskutinį kartą sukvietė šeimos narius. 90-mečio šventė laukia ir rudenį, kuomet gimtadienį švęs Emilija Tarvydienė.
„Gimiau kartu su Prezidentu Valdu Adamkumi – tais pačiais metais, tą patį mėnesį ir tą pačią dieną (1926 m. lapkričio 3 d.)“, – sakė moteris. Juokaudama ji užsiminė, kad oficialių sveikinimų lauks kitąmet, nes, kai buvo tremtyje, pildydama registracijos dokumentus, vieneriais metais pasijaunino.
Liejantis akordeono melodijai, kurią padovanojo kaimynė, Saugų vokalinio moterų ansamblio vadovė Vida Gončarova, ir skambant „Ilgiausių metų“, dar kartą nuoširdžiai buvo pasveikinti vieni garbingiausių Saugų miestelio gyventojų: Bronislovas, kuris jau paminėjo savo 90-metį, ir Emilija – dar jį sutiksianti.
Rašyti atsakymą