COVID-19 ir karantinas keičia mūsų įpročius, bet neatima noro sportuoti. Dar iki visuotinio karantino, buvusi Šilutės pirmosios gimnazijos mokinė bei Šilutės sporto mokyklos auklėtinė Dovilė Bliūdžiūtė spėjo sudalyvauti Nepriklausomybės dienos bėgime Jonavoje – „Obeliskas A. Kulviečiui – Jonava“. Trumpas distancijas anksčiau bėgiojusi lengvaatletė dabar gali lengvai įveikti tolimus atstumus. 15 km Jonavoje Dovilė nubėgo per 01:24:54.2.
Pirmosios varžybos – košmaras
Buvusi šilutiškė, profesionali sportininkė D. Bliūdžiūtė lengvajai atletikai atidavė gerus 10 metų. Ji ne kartą gynė mūsų rajono ir šalies garbę.
„Jei kas paklaustų ar kartočiau? Tai kartočiau su dar didesnėmis jėgomis, noru ir užsidegimu nei startavau“, – „Šilutės naujienoms“ prisipažino sportininkė.
Dovilė nuo vaikystės buvo aktyvi ir nenustygstanti. Mokydamasi pradinėje mokykloje lankė tautinius šokius, gimnazijoje bendraklasių dėka pateko į lengvosios atletikos treniruotes pas savo pirmąjį trenerį Stasį Oželį. Pasak trenerio, buvo labai greita, todėl nepraėjus nė mėnesiui startavo pirmose kroso varžybose Šilutėje. Jai tuomet buvo gal 11 metų. „Pamenu tai kaip košmarą, nes nežinojau kokiu tempu, nei kaip bėgti. 500 m bėgimo rungtyje įveikiau 400 m, o likusius 100 m parėjau“, – prisimena sportininkė.
Kadangi buvo pavasaris, prasidėjo ir varžybų sezonas. Dovilė buvo greita, todėl ilgų atstumų nebėgo, jos rungtys vaikų ir jaunučių amžiaus grupėje buvo 300 m ir 300 b/b (barjerinis bėgimas). Nuo jaunių amžiaus iki suaugusiųjų startuodavo 200 m, 400 m ir 400 b/b rungtyse.
Pykčio objektas – barjerinis bėgimas
„Kaip sakoma, nuo meilės iki neapykantos vienas žingsnis, taip man barjerinis bėgimas buvo didžiausia meilė, bet ir pykčio objektas Nr. 1“, – sako mergina. Gyvendama ir treniruodamasi Šilutėje su treneriu S. Oželiu ji pasiekė gerų sportinių rezultatų, pusę metų priklausė Lietuvos rinktinei, tapo Lietuvos čempione bei prizininke įvairiose amžiaus grupėse.
„Esu labai dėkinga treneriui, išugdžiusiam manyje kovingumą, pagarbą, užsispyrimą, komunikabilumą. Treneris man buvo ir iki šiol yra kaip tėtis ir didžiausias autoritetas. Palaikome ryšį ir dabar, labai jį gerbiu“, – atvirauja Dovilė.
2012 m. baigusi Šilutės pirmąją gimnaziją ji išvyko studijuoti į Vilnių, Lietuvos edukologijos universitetą. Studijavo kūno kultūros pedagogiką, toliau treniravosi. Rezultatai, anot merginos, gerėjo ir viskas buvo puiku. Bet ji suprato, kad olimpietė nebus, norėjo dirbti, todėl po truputį atsisakė lengvosios atletikos. Jos vietą užėmė studijos ir darbas.
Išgyvena dėl Šilutės stadiono
Dar studijuodama D. Bliūdžiūtė pradėjo dirbti mokykloje pradinių klasių mokytojos asistente. Jau penkti metai ji dirba mokykloje, 4 iš jų – kūno kultūros mokytoja. Kartu prisideda prie įvairių sporto renginių organizavimo visoje Lietuvoje. „Olimpinė diena“, „LTeam žiemos festivalis“ – tai renginiai, apie kuriuos visada galima rasti informaciją Lietuvos tautinio olimpinio komiteto puslapyje.
Dovilė prisipažįsta neseniai mačiusi Šilutės kabelinės TV parengtą siužetą apie mūsų miesto stadioną. „Ašaros tvenkėsi akyse matant tokį vaizdą… Pasakysiu, kaip sena močiutė: mano laikais viskas dar atrodė daug geriau. Prieš 10 – 15 m. dar bent danga buvo išklota nauja ir tribūnos tvarkomos…“, – prisimena ji .
Pasak Dovilės, dar anksčiau – prieš porą dešimtmečių bent tribūnos atrodė vertos, kad stadione lankytųsi sirgaliai, žolė visada buvo žalia, tad ir treniruotis būdavo malonumas.
„Laikas eina, o vaizdas dabar dar baisesnis, nei kažkada… Ir nei sporto bazių, nei stadiono nematyti. O mūsų kraštas turi tiek gabių sportininkų, kurie, pasirodo, niekam nerūpi… Labai apmaudu matyti tokią savo krašto sportininkų sporto bazę. Tikiuosi, kad viskas greitu metu pasikeis. Norėčiau visiems palinkėti šiuo metu savitarpio pagarbos, šilumos, o sportininkams dar didesnio užsispyrimo, stiprybės ir supratimo, kokį didelį indėlį mūsų gyvenimuose palieka treneriai. Nepamirškime jų ir gerbkime“.