Pasaulinės cepelinų dienos minėjimo tradicijos visai dar šviežios – pirmą kartą tokia diena paminėta tik 2014 metų vasario 2-ąją ir nuo tada kasmet vis plačiau minima viso pasaulio lietuvių bendruomenėse.
Pirmąjį vasario sekmadienį visi raginami kartu su šeimomis gaminti ir skanauti cepelinus.
Nors cepelinų kilmė kelia nemažai diskusijų, viso pasaulio lietuviams didžkukuliai asocijuojasi su nacionaline lietuvių virtuve. To sotaus patiekalo įvairių variacijų galima paragauti ir Šilutėje.
Įdomu tai, kad klausiami, ar žino, jog pirmąjį vasario sekmadienį (šiemet – vasario 7-ąją) švenčiama Pasaulinė cepelinų diena, nustebo visi kalbinti mūsų miesto cepelinų virėjai ir viešojo maitinimo įstaigų šeimininkai. Jie it susitarę tikino, kad „Šilutės naujienos“ jiems pranešė naujieną.
Kaip ten bebuvę, mūsų kavinių ir valgyklų šeimininkai mielai dalijosi su skaitytojais savo didžkukulių receptais, tad sekmadienį galimybę juos išbandyti – ar namuose, ar kavinėse – turės kiekvienas norintis.
Lietuviai cepelinus verda tik 100 metų
Visažinantis internetas skelbia, kad bulvių patiekalų tyrinėtojas Antoine Augustinas Permentieras 1779 m. išleistoje 
savo knygoje „Duonos gaminimo iš bulvių būdas“ pateikia įvairių bulvių vartojimo būdų, tarp kurių aprašoma „bulvinės duonos“ gamyba. Anot jo, bulvių tešlą išrado airiai apie 1740 m., pritaikę bulves vietoje kitų daržovių (ropių, moliūgų), kurios, siekiant sutaupyti grūdų ir sumažinti patiekalo kainą, būdavo maišomos į duoną.
Cepelinai Lietuvoje atsirado tik prieš 100-150 metų, pradėjus masiškai auginti bulves. Manoma, kad Žemaitiją cepelinai pasiekė iš vokiškosios Mažosios Lietuvos, o kitose Lietuvos dalyse – per Lietuvos žydus, turėjusius glaudžius ryšius su Šiaurės Vokietijos žydų bendruomenėmis. Neilgai trukus cepelinai tapo nacionaliniu lietuvių patiekalu.
2014 metais Detroite gyvenantis lietuvis Juozas Vaičiūnas sugalvojo suburti viso pasaulio lietuvius minėti Pasaulinę cepelinų dieną. Iniciatyvą palaikė lietuvių bendruomenės Australijoje, Argentinoje, Vokietijoje, kituose pasaulio kraštuose. Jie kartu su kaimynais cepelinus gamino namie kartu su šeimomis, surengė bendruomenių šventes.
„Šyšoje“ populiariausi – tradiciniai
Nusprendę pasidomėti Šilutėje gaminamų cepelinų įvairove pirmiausia sukome į bene seniausias šilutiškių maitinimo tradicijas turinčią bendrovės „Šilutės prekyba“ valgyklą „Šyšą“. Gamybos procesui vadovaujanti vedėja Rita Mauricienė sakė, kad cepelinai valgyklos valgiaraštyje figūruoja tiek pat metų, kiek gyvuoja ir valgykla – daugiau nei pusšimtį. Kasdien šios maitinimo įstaigos virėjos išalkusiems šilutiškiams pagamina apie pusšimtį cepelinų porcijų – žiemą kiek mažiau, vasarą daugiau, nes tuomet ir klientų čia padaugėja.
„Šyšoje“ galima paragauti žemaitiškų – įdarytų rūkytos šoninės su svogūnais įdaru, tradicinių – su kiaulienos faršu, ir virtų bulvių cepelinų, kurie gaminami su virta mėsa. Yra ir iš virtų, ir iš žalių bulvių tešlos gaminamų cepelinų su varškės įdaru, kuris gardinamas tik kiaušiniais, prieskoninių žolelių į tokį įdarą nededama.
Pasak R.Mauricienės, populiariausi yra tradiciniai cepelinai, tačiau jie turi konkurentų – nuolatiniai valgyklos lankytojai labiausiai mėgsta šnicelį, antroje vietoje yra kitokie mėsos kepsniai ir guliašas, ir tik 3-ąją poziciją pagal populiarumą užima cepelinai.
Beje, visus šiuos mėsiškus valgius, vedėjos pastebėjimu, šilutiškiai perka nekreipdami dėmesio net į pasninko tradicijas.
O artėjančios Pasaulinės cepelinų dienos proga, šiandien (penktadienį) „Šyšoje“ cepelinams taikoma ypatinga nuolaida.
„Šilutės baldų“ valgykla cepelinus skanina grybais
UAB „Šilutės baldai“ valgykloje jau 10-metį šeimininkaujanti Virginija Vaitiekienė turi ne vieną šilutiškių pamėgtų cepelinų receptą. Čia daugiausia jų pagaminama su kiaulienos faršo įdaru.
Paįvairinimui, anot V.Vaitiekienės, klientams siūloma ir cepelinų su varške, kuri gardinama pagal pačios Virginijos močiutės receptą – peletrūnu. Be to, į varškės įdarą būtinai dedama cukraus – ji turi būti saldi. Kai kada varškės įdaras ruošiamas su spirgučiais arba spirgučiai derinami su grybais.
Prie cepelinų patiekiamas ir spirgučių padažas arba jiegardinami grietine. „Nuolat ką nors keičiame, kad žmonėms nenusibostų“, – sakė V.Vaitiekienė.
Didžkukuliai su mėsa čia verdami kasdien, su varške – ne kasdien, o iš viso per dieną čia nuperkama apie 20 porcijų šio patiekalo. Poreikis irgi padidėja vasarą, kuomet valgykloje sulaukiama daug grįžtančių emigrantų iš užsienio – ne vienas jų, iš anksto užsisakęs didelį dubenį pamėgto valgio, prisipažįsta labai pasiilgęs būtent šios valgyklos cepelinų.
V.Vaitiekienė irgi labai mėgsta šį tradicinį lietuvių patiekalą, ir, jei jis turėtų mažiau kalorijų, juo pasimėgautų kur kas dažniau. Dabar neretai einant pro kunkuliuojantį jų puodą tenka nusigręžti, anot jos, – kad akys nematytų ir neviliotų…
„Jazbowling“ lankytojai prašo ir pakepintų vakarykščių
„Jazzbowling“ klubo kavinėje irgi jau 10 metų galima paskanauti cepelinų. Kavinės savininkė Jurgita Žemaitaitienė sako, kad pradžioje cepelinus gamino ir su varškės, ir su mėsos (maltos kiaulienos) įdaru, bet ilgainiui varškinių atsisakyta, nes šilutiškiai visgi labiau mėgsta mėsinius. Cepelinai čia tiekiami su spirgučių – grietinės, tik spirgučių padažais arba tik su grietine – kaip nori klientas.
Beje, ši kavinė turi ir tokių nuolatinių klientų, kurie prašo būtinai pakepintų vakarykščių cepelinų. Iš viso kasdien čia irgi nuperkamos kelios dešimtys porcijų cepelinų. Neretai užsakymų padaugėja, nes kai kurios Šilutės įmonės iš vakaro užsako 10 ar daugiau porcijų šio patiekalo savo darbuotojų pietums.
„Savaitgaliais ateinantys šilutiškiai įprastai skanauja kitus mėsos patiekalus – kepsnius, todėl šeštadieniais ir sekmadieniais cepelinų neverdame. O pirmadieniais jų poreikis smarkiai išauga, matome, kad žmonės poilsio dienomis jų pasiilgsta“, – sako kavinės vadovė.
Tačiau vasario 7-oji – Pasaulinė cepelinų diena, anot Jurgitos, – bus išimtis, tądien šios kavinės lankytojai galės paskanauti ir cepelinų.
Pati J.Žemaitaitienė sako, nors ir nesanti vegetarė, kur kas labiau nei cepelinus mėgstanti vadinamuosius „durniukus“ – bulvinės teškos virtinukus be įdaro.
Iš „Klumpės“ išvežama pusė cepelinų
Straipsnis apie cepelinus neįsivaizduojamas be 6 metus dirbančios kavinės „Klumpė“, kurioje šis patieklas – tikras sėkmės arkliukas. Juk čia gimsta XL cepelinai, kurių ragauti specialiai atvažiuoja ir klientai iš kitų miestų.
Kavinės vadovė Virginija Mirauskienė pasakoja, jog visa „Klumpės“ cepelinų populiarumo „paslaptis“ yra švieži produktai. Ji pati kas rytą apeina parduotuves ir turgavietę ir priekabiai apžiūri kiekvieną perkamą daržovę. Kas rytą perka ir šviežios mėsos, iš kurios cepelinų įdarą ruošia kavinės virėjos.
Net bulvių skutimo mašinos „Klumpėje“ nėra, nes, vyr. virėjos Onutės Judžentienės įsitikinimu, viskas turi būti pagaminta rankomis – juk rankomis skusta bulvė yra gardesnė už apdorotą automatais.
Dydžiu garsėjančių dviejų cepelinų porcija išties įveikiama ne kiekvienam. Pasak V.Mirauskienės, būna, kad ir vyrai abiejų didžkukulių nesuvalgo. Bet yra ir tokių lankytojų, kurie užsisako ir pusantros porcijos.
Su varške didžkukuliai čia gaminami tik specialiai užsakius – kad visada būtų švieži. Įdarui naudojama tik šviežia varškė, pagardinta peletrūnu.
Klientai gali pasirinkti grietinės, spirgučių su grietine, baltąjį, grybų (žiemą – su pievagrybiais, vasarą – su baravykais) padažus.
Cepelinų gamybos konvejeris „Klumpėje“ užsisuka nuo 7.30 ryte ir sukasi iki 15, neretai – ir iki 17-18 valandos. Todėl virėjos negali pasakyti, kiek porcijų kasdien pagamina, aišku viena – daug. Dar daugiau – savaitgaliais, vasarą ir rudenį, kuomet prasideda darbymetis soduose ir daržuose, tada daugelis šilutiškių naudojasi proga užsisakyti pamėgtą patiekalą ir atvažiuoti jo pasiimti jau garuojančio.
Pasak V.Mirauskienės, išsivežama net pusė čia pagamintų cepelinų.
Tiesa, „Klumpės“ klientai pamėgo ir kitus patiekalus – kepsnius „Ąžuolas“, „Klumpė“, „Eglė“, blynelius su varške, bet cepelinai čia vis tiek lieka pirmaujančiose pozicijose.
Visų patiekalų kokybę kas rytą tikrina Virginijos vyras Eugenijus, o ji pati sako cepelinų suvalganti tik kartais.
Saugų vaikų globos namuose – valgytojų varžybos
Iš mūsų kalbintų pašnekovų tik Saugų vaikų globos namų vadovai žinojo, kad vasario pirmąjį sekmadienį minima Cepelinų diena. Tačiau jie neįtarė, kokią gražią šventę ta proga šių namų gyventojams padovanos nuolatinė jų globėja vilnietė Virginija Grajauskienė ir Šilutės šeimų klubas.
Kelios šio klubo moterys, vadovaujamos Vilijos Liatukienės, į Saugas nuvyko pilnais automobiliais – jos vežė didžiulį maišą bulvių, beveik 10 kg mėsos faršo, panašų kiekį svogūnų, lašinukų ir kitų gėrybių.
Skusti bulves, jas tarkuoti ir sunkti, ruošti tešlą ir įdarą cepelinams atsirado tiek norinčių, kad, anot direktoriaus Eugenijaus Judeikio, jam pačiam prie šių darbų nebepavyko pritilpti net ir labai stengiantis. Į darbus neraginami kibo ir vyresnieji, ir patys mažiausi. Penktokė Lineta nė vieno neprileido prie ruošiamo faršo – tai padarė pati, o pjaustyti svogūnus visgi teko viešnioms, nes jie smarkiai virkdė vaikus.
Anot direktoriaus, dėl tos priežasties ir cepelinų sulipdyta labai įvairių – ir po kilogramą sveriančių milžinų, ir telpančių į vaiko delniuką.
Kiek iš viso didžkukulių tądien pagaminta, pasak E.Judeikio, suskaičiuoti nepavyko net bandant visokiais variantais. Tačiau jų buvo tiek daug, kad virti teko penkiais puodais ir net kelis kartus, o jų gardumas buvo toks, kad vaikai tikino niekad gyvenime tokių dar nevalgę.
Prie salėje padengto didelio stalo surengtos ir laisvanoriškos varžybos, kas suvalgys daugiausia didžkukulių. Nugalėtoju tapo šeštokas Ornetas, suvalgęs 6 cepelinus ir dvigubai pralenkęs net patį įstaigos vadovą.
„Seniai svarstėme, kad tokios dienos reikėtų, nes gaminimas kartu ir bendri pietūs labai suvienija žmones. Ir nesvarbu, kad cepelinų šventė pas mus vyko ne vasario 7-ąją – tai vis tiek buvo fantastiškai smagi diena“, – sakė E.Judeikis.