Vaikštynė, du neįgaliojo vežimėliai – vienas važinėjimui lauke, kitas -namuose. Tai ir visi Vainuto seniūnijos Gorainių kaime gyvenančios Rasos GEČAITĖS judėjimo aparatai. Ir taip – visą gyvenimą, visus 42 metus.
Tačiau R.Gečaitę pažinčiai su neįgalaus žmogaus gyvenimu pasirinkome ne todėl, kad ji negali ir niekada negalėjo savarankiškai – be šių savo pagalbininkų ar artimųjų pagalbos – išeiti iš namų. Parašyti apie šią moterį paskatino savo Šilutės rajono neįgaliųjų draugijos Vainuto padalinio narius gerai pažįstanti Vainuto neįgaliųjų pirmininkė Anelė Lileikienė. Paskatino todėl, kad Rasa, anot jos, turi retą optimizmo, vidinės stiprybės ir geros nuotaikos užtaisą. Tokį, kokio turėtų pavydėti ir ne vienas sveikas žmogus.
Tuo įsitikiname vos peržengę Rasos sesers Silvijos namų, kuriuose gyvena ir Rasa, slenkstį.
Nuo gimimo įkalino cerebrinis paralyžius
Plati šypsena yra tai, kas pirmiausia krenta į akis atvėrus Rasos ir Silvijos namų duris. Regis, tik vėliau pastebi ir vaikštynę, kurios įsikibusi tarpdury pasitinka ši moteris, ir atokiau kambaryje stovinčius neįgaliojo vežimėlius.
Toji šypsena dažnai nuskaidrina Rasos veidą ir viso pokalbio metu, nors prisiminti nuo gimimo kamavusią sunkią ligą – cerebrinį paralyžių, taip ir neleidusį žengti savomis kojomis, smarkiai apribojusį ir galimybę dirbti rankomis, moteriai yra nelengva, kaip nelengvas buvo ir visas jos gyvenimas.
Bet Rasa atvirai pasakoja apie sunkią negalią, vaikystės išgyvenimus, kuomet negalėjo net lankyti mokyklos, ir savo tarp keturių sienų įkalintą šiandieną.
Kojines dovanoja geriems žmonėms
Kodėl tokį kryžių likimas uždėjo kaip tik jai, Rasa nežino. Dvi jos seserys – kartu gyvenanti Silvija ir netoliese, tuose pačiuose Gorainiuose, įsikūrusi Daiva, gimė sveikos, tik Rasai, vos išaugusiai iš lopšio teko persėsti į neįgaliojo vežimėlį.
Lankyti mokyklos irgi nebuvo kaip, tad mokslus krimto, skaityti ir rašyti pramoko namuose, padedama bendraamžės netoliese gyvenusios kaimynės. Sako, kad gerai jai mokslai sekėsi, ir su drauge puikiai sutarė. Tačiau dabar kaimynė jau beveik 10-metį gyvena Anglijoje, tad Rasos draugų ratas dar susiaurėjo.
„Skaičiau, mezgiau ir dabar mezgu“, – taip Rasa apibūdina ir savo jaunystės, ir dabartinį laisvalaikį. Mezga kojines, o numezgusi kaskart dairosi, kam galėtų jas padovanoti. „Dovanoja visiems geriems žmonėms“, – taip apie Rasos darbus kalba A.Lileikienė, o pati Rasa priduria jau ir nebeskaičiuojanti, kiek tų kojinių išdalijo.
Tačiau paklausta apie vietoves, kuriose jau pabuvojo kartu su Vainuto neįgaliaisiais, Rasa išvardija ilgiausią sąrašą. Latvija, Šventoji, Nida, Palanga, Vilnius, Kryžių kalnas Šiaulių rajone, – ir tai kažin ar visos jos apkeliautos vietos. Dar koncertai Šilutėje, į kuriuos irgi, anot Rasos, ištempia A.Lileikienė, dar įvairios vakaronės plačioje Vainuto apylinkėje. Štai neseniai Bikavėnuose vykusioje Rudenėlio šventėje Rasa su visur ją lydinčia seserimi Silvija irgi dalyvavo.
„Pilna salė žmonių susirinko, smagu buvo“, – prisimena Rasa.
Jei sesė ar kaimynės gali palydėti, bet kurion kelionėn ar vakaronėn Rasa susiruošia labai greit – jos pačios žodžiais tariant, net ir neplanavusi iš anksto gali greit iškeliauti.
Vaikystėje Kalėdų dovanų nebuvo
Moteris norėtų ir kiek daugiau sesei namų ruošoje ar ūkio darbuose padėti, bet šypsodamasi sako be mezgimo galinti padaryti dar tik vieną darbą – kavą užplikyti.
Su savo ištikimuoju pagalbininku – vežimėliu ji pasisukioja tik aplink namus, na, dar kartais nuvažiuoja pas sesę Daivą.
Vainuto neįgaliųjų draugijoje Rasa irgi – nuo vaikystės, kuomet į draugijos gretas ją įrašė jos veikloje taip pat dalyvavusi mama. Prisimena dar a.a. šio padalinio pirmininko Kosto Vytuvio apsilankymus, labai džiaugiasi ir šiandieninės pirmininkės A.Lileikienės gerumu.
„Jei Anelė važiuoja pro šalį, visada aplanko, o prieš Kalėdas irgi visada ką nors gražaus sugalvoja, dovanoja, Kalėdų senelį primena“, – smagiai pasakoja gorainiškė.
Rasos vaikystėje per didžiąsias metų šventės namiškiai dovanų neruošdavo, joks Senelis nelankydavo, tad jo dovanų ji nė nelaukdavo. Tačiau eglė namuose būdavo, net labai didelė.
Dabar kalėdinių dovanų ji irgi nelaukia, bet likimo draugų ar sesės dukrų apsilankymai, žinoma, malonu.
Malonu Rasą lankyti ir A.Lileikienei, kuri pirmiausia giria gorainiškės optimizmą. „Rasa yra tas žmogus, kuris nepasiduoda negaliai ir niekada neprabyla apie savo ligas, nedejuoja, kad sunku, kad skauda, pinigų trūksta ar dar dėl ko nors. Norėčiau, kad tokie būtų visi mūsų neįgaliųjų poskyrio nariai“, – sako pirmininkė.
Klausiama, ką pasakytų tiems, kurie stokoja to optimizmo ir vidinės stiprybės gyventi tokį gyvenimą, kokį skyrė likimas, kurie nuolat randa dėl ko piktintis, Rasa atsako, kad… nieko nesakytų. „O kam? Ką padarysi, jei toks žmogaus charakteris, jeigu jam geriau dejuoti?“ – tik tarsteli.