Dailės terapija – malonumas, padedantis jausmus išlieti spalvomis

dailes terapija sveksna visosKiek atsimenu, mokykloje pamokose nebuvo kalbama nei apie saviraišką spalvomis, nei apie galimybę savo mintis, jausmus ar viltis tiesiog išpiešti. O dauguma veikiausia labai seniai, tik per piešimo pamokas mokykloje, paskutinį kartą rankoje laikė teptuką.

Šiandien vis dažniau iš psichologų girdime apie meninės saviraiškos poveikį žmogui, apie vieną iš meno terapijos rūšių – dailės terapiją.

Kas tai yra, kaip tai vyksta? Švėkšnoje vykęs dailės terapijos seminaras ir buvo atsakymas į šiuos ir panašius klausimus.

Kai gamta nebesižarsto spalvomis, trumpėja dienos,  vakarai ilgėja, o nuo pietų jau ima temti, norisi kažkaip išreikšti savo jausmus. Bene puikiausias būdas tai padaryti – pažaisti spalvomis.

Šio straipsnio autorei kilo mintis suorganizuoti tokį seminarą Švėkšnoje. Į svečius atvyko klaipėdietė dailininkė Dalia Kirkutienė.
Vilniaus dailės akademijoje baigusi tekstilės specialybę, Dalia neapsiribojo vien tekstile. Ji kūrė audinius, papuošalus, reklamas, floristines puokštes ir interjerus, tapė freskas, modeliavo drabužius, tapė ant šilko. Pernai dailininkė debiutavo kaip rašytoja – išleido savo pirmąjį novelių romaną „Eilėje prie laimės“.

Knygoje – keturios novelės apie moteris. Skirtingo amžiaus, skirtingų išgyvenimų ir patirčių romano herojės Aina, Elena, Sofija ir Adelė turi vieną tikslą – būti laimingos… Knygoje jos rašo savo gyvenimo dienoraščius. Nors novelių herojės realiame gyvenime neturi prototipų, tačiau vienos iš jų – Adelės – personažas, vis tik autorės sutiktas Švėkšnoje. O pats miestelis Daliai labai patrauklus ir dailes terapija sveksna piesia1mielas, todėl kviečiama atvykti, mielai priėmė kvietimą.

Į seminarą susirinko trylika moterų: iš Šilutės, Kintų, Saugų ir Švėkšnos. Seminaro dalyvės turėjo puikią galimybę pabūti moteriškoje bendrijoje, pasimėgauti naujais potyriais, šiek tiek pailsėti nuo buitinių rūpesčių bei pasipraktikuoti su teptuku ir dažais, o seminaro įspūdžius aptarti prie puodelio kavos, ragaujant savo gamintus gardumynus.

Meno terapijos seminaro pradžioje Dalia paprašė kiekvienos dalyvės pasakyti, ko tikisi iš šio užsiėmimo. Atsakymai, kaip ir dalyvės, – įvairiausi. Vienos norėjo geriau pažinti save, kitos – pabandyti išreikšti savo jausmus, trečios – lavinti kūrybiškumą, sužinoti kažką nauja, o ketvirtos – tiesiog atsikratyti baimių, labiau pasitikėti savimi, išdrįsti paimti į rankas teptuką ir patirti piešimo malonumą.

Seminaro metu dalyvės atliko praktines užduotis, buvo skatinamos be proto kontrolės išreikšti save ir savo pasąmoninius išgyvenimus linijomis ir spalvomis.

Kruopščiai maišant dažus, dailinant potėpius ir linijas, nepastebimai prabėgo trys seminaro valandos, todėl išsamesnei kūrinių analizei laiko nebeliko, bet supratome viena, kad svarbu ne tai, ką nupieši, bet kokias įžvalgas piešinio pagalba sau atrandi.

Pačioms teko įsitikinti Dalios teiginiu, kad jokie meniniai įgūdžiai nereikalingi, – meno terapija turi savo procesą, kurio metu esi įvedamas į kūrybinės išraiškos užsiėmimą, nieko iš anksto nereikia žinoti ar mokėti, o pats didžiausias malonumas – garantuotas!

Seminarą užbaigėme surengusios savo darbų „blic“ parodą. Kartu su D.Kirkutiene nusifotografavusios atminčiai, namo išskubėjome nešinos savo sukurtomis spalvinėmis abstrakcijomis.