„Karaliaučiaus dailės akademijos studentas Horstas Skodlerakas (Horst Skodlerrak) savo molbertą pasistatė Rusnės upės pakrantėje ir pradėjo piešti gerai pažįstamą savo krašto peizažą. Profesorius Alfredas Partikelis (Alfred Partikel), kurio Rytų Prūsijos peizažai nepaprastai žavėjo Skodleraką, lyg atsitiktinai eidamas pro šalį paėmė jo paletę iš rankų ir nutapė paveikslą, kurį studentas visą naktį užbaiginėjo. Ši patirtis, kaip sakė pats Skodlerakas, lėmė jo pasirinkimą tapti dailininku. Iki to 1937-1939 m. jis keturis semestrus mokėsi Eduardo Bischofo klasėje Karaliaučiaus dailės akademijoje. Tačiau vis dėlto pažintis su dailininku A.Partikelių, jų pokalbiai apie Gėtės spalvų mokymą ir Žano Šardeno (Jean Baptiste Simķon Chardin – XVIII a. prancūzų dailininkas) peizažus, kuriuos profesorius labai vertino, jo pasakojimai apie Žoržo Brako (Georges Bregue – XX a.
Prancūzijos tapytojas, grafikas, dekoratorius) ir Andrė Dereno (Andre Derain – XX a. Prancūzijos tapytojas, skulptorius, grafikas ir dizaineris) kūrybą Paryžiuje, H.Skodlerakui atvėrė akis suprasti, ką jam pačiam reiškia tapyba“. (1)
Apie dailininką sužinojome neseniai
Apie dailininką Horstą Skodleraką, gimusį Juknaičiuose, sužinojome turbūt tik 2008 metais, kai Baltijos jūros akademija (Ostsee Akademie) Šilutės muziejuje (tuo metu – iš dalies restauruotame Hugo Šojaus dvare), pristatė šį mūsų krašto dailininką.
Deja, pats dailininkas mirė 2001 metais. Prieš tai ilgai sirgo, tad nespėjo, o gal ir nenorėjo aplankyti vaikystės ir jaunystės vietų. Daugeliui karo išvytų iš tėviškės žmonių norėjosi atmintyje išlaikyti buvusios tėviškės vaizdą ir negadinti atsiminimų pasikeitusia aplinka.
Į parodos atidarymą atvyko H.Skodlerako brolis, kuris labai džiaugėsi, jog pagaliau galima pristatyti Horsto dailės kūrinius tėviškėje. Parodos atidarymo metu muziejui buvo padovanotos dvi dailininko akvarelės bei tapybos darbų, akvarelių bei piešinių katalogai.
Dailininko originalų tapybos darbą „Mauduolė prie jūros“ galima pamatyti Klaipėdos
Prano Domšaičio galerijoje eksponuojamoje parodoje „Nuostabi
oji žemė. Dailininkai Rytų Prūsijoje. XIX-XXa. I pusės tapyba ir grafika iš Aleksandro Popovo rinkinio“. Jo tapybos darbų yra įsigijusi Hamburgo meno salė (Kunsthalle Hamburg), Augsburgo, Berlyno, Bonnos, Flensburgo, Hanoverio, Kylio ir Liubeko muziejai.
Juknaičiai įkvėpė kūrybai
Dailininkas H.Skodlerakas gimė 1920 m. sausio 18 d. Juknaičiuose, Šilokarčemos apskrityje (dabar – Šilutės r.), Vokietijos provincijoje (Rytų Prūsija). Jo tėvas dirbo Okslindžių kaimo liaudies mokyklos mokytoju, motina Gretė ( mergautinė pavardė – Kissuth) buvo namų šeimininkė.
Vaikystę H.Skodlerakas praleido Juknaičiuose, galima sakyti, močiutės kolonijinių prekių parduotuvėje, nes tėvai gyveno tame pačiame name. Toje parduotuvėje buvo galima pirkti visko, kas tik reikalinga gyvenimui: žibalo, benzino pirmosioms mašinoms, dviračių, sūrių ir taukų, druskos ir cukraus, saldainių ir sausainių, tabako ir cigarečių ir t.t.
Vaikystė, praleista Juknaičiuose, turėjo didelės įtakos dailininko kūrybai.
„Jo močiutės Kissuth parduotuvė stovėjo netoli geležinkelio stoties, ir pralekiančius traukinius jis nuo vaikystės stebėdavo su didele nuostaba.
Turbūt todėl jokios kitos transporto priemonės Skodlerako kūriniuose neaptinkame taip dažnai, kaip pievomis, kurias ženklina krūmais apsodinti pylimai, Travemiundės link į slėnį riedantis traukinys, kurį gaubia didžiulis dūmų kamuolys“. (2)
1924 m. tėvas pradėjo dirbti Šilokarčemos (dabar – Šilutė) liaudies mokykloje mokytoju ir šeima persikėlė į Šilokarčemą. Horstas 1926 m. pradeda lankyti tą pačią Liaudies mokyklą (dabar čia veikia Šilutės meno mokykla), o nuo 1930 iki 1935 m. mokosi Šilokarčemos Herderio gimnazijoje. Tuo metu jis bando lieti pirmąsias akvareles ir piešti pastele. Apie šį laikotarpį jis rašo: „Aš buvau blogas mokinys. Mane domino tik sportas ir dailė“.
1937/39 metais H.Skodlerakas pradeda studijas Karaliaučiaus dailės akademijoje, jo pedagogai – dailininkas Eduardas Bišofas (Eduard Bischoff, 1890-1974) ir A.Partikelis (1888-1945). 1938 m. su prof. A.Partikeliu keliauja į Rusnę ir tapo Nemuno deltoje.
1939 metais baigia dailės studijas, ir tais pačiais metais Tilžėje buvo surengta jo pirmoji autorinių darbų paroda.
Tų pačių metų kovo mėnesį Klaipėdos kraštas grįžta į Vokietijos sudėtį ir H.Sodlerakas rašo: „Aš turėjau pasirinkti – darbo tarnybą Vokietijos Reiche ar tapti mokytoju“. Jis tampa mokytojo padėjėju, dirba Šilokarčemos ir Kintų liaudies mokyklose.
Mokytojauja neilgai – 1940 m. pašaukiamas į Vermachtą, mokosi lakūnų mokykloje radijo operatoriumi, vėliau perkeliamas į žinių teikimo grupę (prie radarų) Halės mieste. Tuo pačiu metu lanko taikomojo meno mokyklą.
Vėliau perkeliamas tarnauti į Drezdeną, kur 1944 metais sutinka savo jaunystės draugę Liselotte Quass („LO“) – ją jis pažinojo dar iš mokslų Šilokarčemos gimnazijoje laikų. Tų pačių metų gruodžio 30 d. veda ir gauna 1 savaitės vedybų atostogas.
Vėliau H.Skodlerakui teko vėl kariauti. 1945 m. jis pergyveno visišką Drezdeno subombardavimą ir gegužės viduryje netoli Leipcigo pateko į amerikiečių nelaisvę. Iš nelaisvės paleistas gruodžio 5 d.
Tada jis vyksta į Bad Švartau (Bad Schwartau) – miestelį, esantį netoli Liubeko, kur jo žmona, pabėgusi iš Karaliaučiaus 1945-ųjų metų balandžio mėnesį, gyveno su uošviais.
H.Skodlerako tėvai, močiutė, kaip ir visi Rytų Prūsijos gyventojai, irgi turėjo palikti namus, bėgti nuo Raudonosios armijos ir tapo tremtiniais.
Po karo
Sunkiu pokario laikotarpiu Horstą gelbėjo išsaugotas ritinys akvarelinių dažų, kuriais pradėjo vėl tapyti ir pardavinėti savo akvareles, kad galėtų prasimaitinti. 1946 m. lapkričio 1 d. Liubeko miesto Kultūros valdyba pripažįsta H.Skodleraką kaip laisvai kuriantį dailininką – jis gauna pažymėjimą Nr. 19 – dailininkas. Šis dokumentas jam suteikia galimybę gauti kortelę maistui nusipirkti, o vėliau ir teisę išvykti į Liubeko apylinkėse esantį Brodteno kaimą.
1947 m. gimsta dukra Petra. Į Brodteną, kaimą netoli Travemuendės, šeima persikelia 1951 metais. Apsigyvena jie 200 metų senumo namelyje. Neturėdami galimybės parduoti Horsto darbų, šeima gyveno, kaip sakydavo jis pats, „labai kukliame rojuje, kur nebuvo vandentiekio ir sanitarinių įrenginių, tačiau turėjo didelį daržą, kuris jiems padėjo išgyventi“.
H.Skodlerakas labai intensyviai tapo, ir 1948 m. žymaus meno istoriko Gotfrydo Zelo (Gotfried Sello) galerijoje, Hamburge, atidaroma jo personalinė paroda.
Tais pačiais metais jis buvo priimtas į Hamburgo dailininkų sąjungą „Sezesion“. Pažintis su dailininkais, dailės akademijos profesoriais labai palengvino jo, kaip dailininko, startą po karo: 1949 metais dalyvauja grupinėje parodoje Anglijoje, 1950 metais vėl atidaroma jo personalinė paroda Liubeke. H.Skodlerakas tampa vis žinomesnis, Šiaurės Vokietijos – Hamburgo, Kylio – meno galerijos bei Liubeko muziejus pradėjo pirkti jo darbus, rengiamos parodos, skiriamos stipendijos. 1954 m. jam buvo paskirta jaunųjų menininkų konkurso Šlezvigo – Holšteino (Schleswig – Holstein) žemėje premija.
1956 metais audra sugriovė Skodlerakų senąjį namelį. Kilo gaisras, kurio gesinimo metu vandeniu sugadintas visas šeimos turtas, išgelbėti buvo tik dailininko darbai. Šeima persikelia į dviejų kambarių butą vietos pensione.
1963 m. H.Skodlerakas apdovanotas „Villa – Romana“ premija ir vienerius metus su šeima gyvena Florencijoje.
Florencijoje jis sukūrė 50 Toskanos peizažų, o grįžęs Šlezvigą – Holšteiną jis sukūrė dar apie 100 kūrinių Toskanos tema. Jie buvo eksponuojami 1964 metais Viomelio (Voemel) galerijoje Diuseldorfe.
Nuo 1964 metų H.Skodlerakas apsigyvena Travemiundėje ir tais pačiais metais pakviestas dirbti docentu Kylio Miuthesijaus taikomosios dekoratyvinės dailės mokykloje. 1986 m. jam suteiktas garbės profesoriaus vardas. 1991 m. dėl pablogėjusios sveikatos atsisako pedagoginio darbo.
2000 metais Liubeko Baltijos jūros akademija (Ostsee Akademie) H.Skodlerako 80-ojo gimtadienio proga surengė retrospektyvinę dailininko parodą.
2001 m. spalio 21 d. H.Skodlerakas mirė Liubeke. Skodlerrako kūriniai saugomi daugelyje Vokietijos muziejų ir privačiose kolekcijose.
Kūryba
Dailininko palikimas – aliejinės tapybos darbai, akvarelės, piešiniai ir graviūros.
H.Skodlerakas yra menininkas, kurio darbus nesuklysdamas atpažįsti, nesvarbu, ar tai grafikos darbas, akvarelė, ar tapyba. Ir ankstyvieji, ir vėlyvesni jo kūriniai panašiai struktūrizuoti, panašus spalvų parinkimas, tapyboje nėra jokių lūžių, jokių svyravimų ar naujų tendencijų žymių.
Dailininkas nepriklauso tiems menininkams, kurie prisitaiko prie vyraujančios mados. Jis visai nekelia sau klausimo, ar jo kūryba yra pakankamai progresyvi, atitinkanti laikmetį.
Tapydamas aliejumi ir ypač liedamas akvareles H.Skodlerakas dažniausiai kūrė mažo formato darbus. Jo polinkis į minimalizmą buvo galbūt ir jo noras pasipriešinti tuo metu vyravusiai tapybai dideliu formatu.
Po karo jis išbandė tapybą dideliu formatu, tačiau greitai nuo to atsiribojo. Mažas formatas buvo jo rimtas pasirinkimas. Jo tapybos būdas – glaustumas, darbų subtilumas, rūpestingumas detalėse, kaligrafinė rašyba – viso to kaip tik ir reikalauja mažas paveikslo formatas, kitaip tokiame formate neįmanoma įgyvendinti savo idėjų.
Jo kūriniams būdinga spalvų niuansų įvairovė, rafinuoti paviršiai, spalvos susilieja ir išsiskleidžia; akvarelių žavesį sustiprina tai, kad spalvos dengia viena kitą ir sluoksniuojasi.
Lengva, užtikrintai dirbanti ranka – tai buvo H.Skodlerako kūrybos bruožai, kurie atitiko jo būdą ir temperamentą. Nors ir turėjo lengvą ranką, jo darbų niekada nepavadinsi kelionių metu užfiksuotais paviršutiniškais eskizais. Akvarelės taip pat niekada negimdavo gamtoje, o pirmiausiai rasdavosi galvoje ir būdavo sumanytos kaip atskiras paveikslas.
Labai svarbios yra ir kūrinių temos. Peržvelgus dailininko darbus krenta į akis tai, jog tam tikros temos vis pasikartoja, jos metų metais lieka aktualios.
Pagrindinė jo kūrybos tema yra peizažas. Net tenai, kur, mums atrodo, peizažo net nėra. Ar tai būtų meškeriojimo įrankiai, ar švyturiai, regatos, persirengimo kabinos, kaimo gatvė, žvejų uostas, gamykla ar kt., visur dominuoja peizažas, jame surikiuoti visi daiktai. Jis peizažą pateikia kitaip, negu mes buvome įpratę matyti.
Kiek realistiški H.Skodlerako peizažai?
Du iš ankstyviausių Horsto Skodlerako aliejinės tapybos darbai šiuo metu saugomi Kylio miesto meno galerijoje (Halėje). Vienas vadinasi „Vakare vėlai“ („Abends spõt“), kitas „Gruodžio diena“ („Dezember Tag“).
Abu darbai tapyti 1952 m. lyg ir Travemuendėje, tačiau iš tikrųjų tai yra tėviškės – Klaipėdos krašto – peizažas.
Tamsus, grėsmingas fonas lyg atspindi visą kartėlį dėl tėvynės netekties. Jausmas, kuris daugeliui žmonių, netekusių savo tėvynės Rytų Prūsijoje, yra puikiai pažįstamas.
H.Skodlerako darbai turi dar vieną savybę – tai jų trapumas, kuris ypač pasireiškia persišviečiančiose, puikiose akvarelėse, piešiniuose ir aštriuose, kaligrafiškose linijinėse graviūrose. Jo darbuose jaučiasi baletui prilygstantis judėjimas ir choreografiškai išdėliotų figūrų supimasis. Iš tikrųjų figūros, laivų stiebai, bokštai, įrankiai, namai, supasi plokštumoje, nors tikrovėje jie yra stabilūs savo vietose. Nes plokštuma yra kaip peizažas, kaip dangus ar jūra, sniego laukas arba nupjautos žolės spalvos laukas. Tai yra išskirtiniai jo paveikslų elementai.
Pagal Helmuto Šumacherio (Helmut Schumacher), Eberhardo Šlioterio (Eberhard Schlotter), Gotfrydo Zelo (Gotfried Sello) tekstus parengė Klaipėdos Prano Domšaičio galerijos vyr. muziejininkė Roza ŠIKŠNIENĖ.
1 – Boris von Brauchtsch, psl. 117, Katalog Horst Skodlerrak, Lübek, 1990.
2 – Helmut Schumacher, Katalog Horst Skodlerrak, Lübek, 1990.
