Vasaris ypatingas ne tik todėl, kad jis – paskutinis žiemos mėnuo, nešantis žinią apie tai, jog greitai sulauksime šiltų saulės spindulių, sugrįžusių paukščių klegėjimo. Šis mėnuo pažymėtas ypatingomis datomis – jau pripratome vasario 14-ąją minėti Įsimylėjėlių dieną, o Vasario 16-ąją buriamės su pagarba atšvęsti Valstybės atkūrimo dieną. Abi šias iš pirmo žvilgsnio skirtingas šventes vienija bendras jausmas -meilė. Meilė draugui, artimui, meilė Tėvynei, jos praeičiai, dabarčiai bei ateičiai.
Ta proga kviečiame susipažinti su kuriančia kraštiete Monika Ratomskyte, kuri teigia, kad ją įkvepia būtent meilė. Mergina ne tik kuria eilėraščius, jos poezija virsta ir skambiomis dainomis.
Monikos sukurti tekstai jau antrus metus skambėjo iš rusniškio Valdo Lacko lūpų per nacionalines „Eurovizijos“ dainų konkurso atrankas.
Didžioji meilė – šeima
Nors Monika prieš 26 metus yra gimusi Druskininkuose, ji save vadina rusniške. Čia, potvynių skalaujamoje saloje, ji praleido kūdikystės, vaikystės ir paauglystės dienas, čia gimė ir pirmoji jos kūryba.
„Mama ir šiandien atsimena, kad nuo pat vaikystės buvau labiau „prie meno“ nei kiti šeimos nariai. Vadinasi, kūrybiškumą, meniškumą atsinešiau su savimi, tai įgimta“, – teigia pašnekovė.
Šeima būsimai kūrėjai davė kitus svarbius dalykus – meilę, šio jausmo supratimą, parodė tikrąsias vertybes.
„Tėvai – viena iš didžiųjų ir pirmųjų mano gyvenimo meilių. Būtent mama ir tėtis mane išmokė mylėti, gerbti, duoti ir neprašyti grąžos, parodė tobulos šeimos pavyzdį. Aš visą gyvenimą žiūrėjau į juos ir žinojau, kad mylėsiu taip, kaip myli jie“, – sako Monika.
Anot pašnekovės, meilės jausmą apibūdinti detaliai yra sunku. Tai – pats gyvenimas, supanti aplinka, abipusis palaikymas įvairiose situacijose: skausme ir varge, rimtose ar net kvailose situacijose.
„Meilė prasideda nuo mylimo žmogaus šypsenos kiekvieną rytą, su meile išvirtos ir atneštos kavos puodelio, nuo kasrytinio „Geros dienos“ palinkėjimo ir kasvakarinio klausimo „Kaip tavo diena?“, – mano pašnekovė.
Šiuo metu mergina gyvena uostamiestyje. Čia ji kartu su savo širdies draugu kuria bendrą ateitį, planuoja bei svajoja.
Kūryba kaip terapija
Monika sako, kad kūryba yra sielos atspindys. „Kurti pradėjau dar mokykloje. Kai mokiausi gimnazijos paskutinėse klasėse, reikėjo parengti metinius darbus. Jei neklystu, trečioje gimnazijos klasėje mano metinis darbas buvo poezijos rinkinys anglų kalba. Džiaugiuosi, kad buvau puikiai įvertinta ir patekau tarp laureatų. Tai mane užvedė, paskatino nesustoti ir kurti toliau“, – pasakoja Monika.
Pašnekovė kūrybos procesą laiko savotiška terapija. Kai prieš kelerius metų ją užklupo negandos, mergina paėmė lapą ir ėmė rašyti viską, kas nedavė ramybės. Sako pajutusi didžiulį palengvėjimą. Tuomet parašė ir vieną asmeniškai jai brangų eilėraštį, nuo kurio kilo idėja žodžius paversti daina.
Kadangi jaunoji poetė nuo vaikystės pažinojo rusniškį dainininką V.Lacko, pirmiausia šia idėja – eilėraštį paversti dainos žodžiais – su juo ir pasidalijo. Tiesa, minėtas kūrinys, gimęs sunkiomis išgyvenimų akimirkomis, kol kas taip ir liko stalčiuje, tačiau su kraštiečiu dainininku išsikalbėtos idėjos ir surasti bendri kūrybos ryšiai užmezgė brandžias bendradarbiavimo gijas.
Monika tapo ne vienos V.Lacko atliekamos dainos žodžių autorė. Ji parašė žodžius ir pernai „Eurovizijos“ dainų nacionalinės atrankos konkurse skambėjusiai Valdo dainai „Stay tonight“ („Pasilik šią naktį“), ir šiųmetei „It’s so unfair“ („Tai neteisinga“).
„Pirmosios dainos tekstą sudėliojau vienu prisėdimu. Tiesiog gavau iš Valdo užuominą, jog daina turi būti apie laimingą meilę, tad sėdau ir išliejau ant lapo viską, kas kaupėsi viduje. Su antru kūriniu buvo šiek tiek sunkiau, nes reikėjo atskleisti mintį apie tai, kad šiais laikais žmonėms labai trūksta nuoširdumo“, – atviravo Monika apie „eurovizinius“ dainų tekstus.
Nuo poezijos iki mezgimo
Monika turi ir kitokių pomėgių – ji linksmai prisipažįsta, kad didelė jos aistra yra kojinių mezgimas!
„Daug kas tuo netiki, tačiau jau daug metų mano namuose pilna siūlų ir mezginių“, – sako pašnekovė.
Anot jos, mezgimas – praktiškas dalykas, nes numegztus kūrinius galima pritaikyti visoms progoms. Tiesiog numezgi ir dovanoji. Be to, mezgimas ramina, mažina stresą.
„Atsimenu, kad kol dar gyvenau tėvų namuose, tėtis, pamatęs mane paniurusią, sakydavo: „Eik tu megzt, pagaliau“, – sako šypsodamasi Monika.
Atsisveikindama Monika visiems linkėjo niekada nenustoti šypsotis, tikėti, siekti tikslo. Svarbiausia – be ribų mylėti gyvenimą, save ir šalia esančius žmones.
„Gyvenimas yra trumpas, tad neverta jo švaistyti negatyvioms mintims, pykčiui ar nepasitikėjimui savimi. Nesvarbu, jog kartais į savo šypseną kaip atsaką gauname piktą žodį, ar norėdami kilti suprantame, jog visgi neturime sparnų. Niekada neturime nustoti tikėti tuo, kad gyvenimas yra gražus“, – sako kraštietė Monika, kurianti eiles apie meilę.