Jau įveikta abitūros egzaminų sesija. Būsimų studentų laukia galvosūkis su vieninteliu klausimu: kur stoti?
Šiandien universitetų durys plačiai atvertos tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, tad nenuostabu, jog būsimieji studentai išsibarsto po įvairias gimtinės ir pasaulio vietas. Ne išimtis ir šilutiškiai, kurie mokslo vaisius bando skinti ir Lietuvos, ir Europos universitetuose.
Padėti abiturientams susipažinti su emigravusio studento „duona“ ir pasidalinti savo gyvenimo patirtimi sutiko Danijoje studijuojanti šilutiškė Roberta ŠIAUDVYTYTĖ.
Svarstė iki paskutinės minutės
Robertos apsisprendimas vykti studijuoti į užsienį nebuvo išankstinis. Atsakyti į svarbiausią tuo metu klausimą – kur stoti – kraštietė delsė iki paskutinės minutės, nes atsakymai iš Lietuvos ir Danijos universitetų atėjo beveik tuo pačiu metu.
Visgi Roberta pasirinko Daniją. Čia mergina studijuoja jau metus. Apsispręsti ją paskatino pasirinkta specialybė, mat norimos studijuoti mediologijos (angl. Mediology) Lietuvoje nebuvo, o panaši studijų programa Lietuvos universitetuose dar tik naujovė.
„Nenorėjau būti bandomasis triušis, todėl pasirinkau tai, kas laiko jau išbandyta ir ištobulinta“, – dėsto Roberta.
Taip ji įstojo į Aalborgo universitetą, Aalborgo mieste, Danijoje.
Laikui bėgant darosi lengviau
Nauja pradžia nebuvo daug žadanti. Visų pirma Robertai teko išgyventi sunkų išsiskyrimą su šeima ir gimtine. „Išvažiuoti buvo labai sunku. Dar nekirtus Lietuvos sienos kilo mintys, kad gal geriau likti…“, – liūdną pradžią prisimena kraštietė. Vėliau sekė sunki adaptacija prie Danijos kultūros, universiteto ir klimato.
Pirmoji rugsėjo 1-osios šventė baigėsi ašaromis ir skambučiu į namus. „Pačią pirmą dieną universitete buvome suskirstyti į grupes projektui. Grupėje buvau jauniausia ir dar daugiau – vienintelė užsienietė. Turėjau du grupiokus, kuriems jau per trisdešimt, žmonės jau su diplomais kišenėse, o aš vienintelė tik su brandos atestatu. Tikėjausi, kad visi studentai bus tokios „baltos varnos“ kaip aš, bet tokia jaučiausi tik aš viena“, – pasakoja ji.
Lietuvaitei sunku buvo priprasti ir prie Danijos klimato, mat lietūs ir vėjas ten kasdienybė. „Nėra ryškios sezonų kaitos, neturi danai nei sniego, nei tokių karščių kaip Lietuva. Danai juokauja, kad daniška vasara turi vos tris saulėtas dienas. Vieną tokią jau turėjom, dar tik dvi liko…“, – nuogąstauja Roberta.
Su nedraugišku Danijos klimatu Robertai pavyko susitaikyti: „Laikui bėgant supratau (o gal pripratau), kad nėra blogo oro, yra tik bloga apranga“, – sako ji.
Laikui bėgant, pasak Robertos, viskas keičiasi ir pamažu darosi lengviau. Ji prisimena, jog pirmieji mėnesiai buvo sudėtingi, nes visos paskaitos vyko anglų kalba. Net ir kambarioką bulgarą turėjo, su kuriuo taip pat angliškai teko bendrauti. Tačiau pamažu anglų kalba lietuvaitės galvoje rado tokią tvirtą vietą, jog net ir mintys tapo angliškos.
Anksčiau bendraujant su lietuviais draugais, grįžusiais iš užsienio, ir girdint, kaip jie sunkiai atranda specifinį lietuvišką žodį, ją ėmė juokas. Dabar juokiasi pro ašaras, nes ir pati sako jau klimpstanti į tą patį liūną. Šilutiškė džiaugiasi, jog Aalborge smarkiai auga lietuvių bendruomenė. Ji atrado naujų draugų – ne tik danų, bet ir lietuvaičių, bet nepamiršta ir likusiųjų Lietuvoje, kurių labiausiai ir pasiilgsta.
Universitetas atrakintas kiaurą parą
Roberta džiaugiasi studijų kokybe ir studentiška veikla. Jos pasirinkta specialybė jai labai įdomi. „Kalbant paprasčiau, pats universitetas mediologiją apibūdina kaip žaidimų kūrimą. Bet jei pažiūrėsime plačiąja prasme, viską, ko mokomės, galima pritaikyti daugybėje sričių, nes dirbame su vaizdu, garsu, elektronika ir programavimu. Taikome ir techninę veiklą, ir meninę kūrybą“, – studijas apibūdina Roberta.
Bakalauro studijos trunka 3 metus, tačiau mokslo siekianti mergina svarsto įgyti ir magistro laipsnį. Taigi iš viso Danijoje ji planuoja mokytis dar 4 metus.
Roberta pasakoja, jog universite yra daug veiklos – ir akademinės, ir papildomos. Jei yra noro ir iniciatyvos, įmanoma suspėti viską.
Mieste visada vyksta daug įvairių renginių studentams, prie kurių organizavimo gali prisidėti visi norintys.
Įdomu tai, jog universitetas studentams yra atviras 24 valandas per parą, tad jie ten esantį inventorių gali naudoti savo reikmėms. Vakarais studentai susirenka žiūrėti filmų, pastarąjį mėnesį ten stebimas ir futbolo čempionatas.
Užsienio studentams siūlomi ir danų kalbos kursai. Daniškai liežuvį laužyti bando ir lietuvaitė. „Danų kalba labai skiriasi nuo lietuvių, todėl mes, užsieniečiai, turim sunkumų. Bet jei labai nori, viskas įmanoma. Jau beveik metus pragyvenusi čia pradedu suprasti, ką žmonės aplink kalba, bet pačiai kalbėti dar sunku. Anot jos, klausyti, perskaityti ir suprasti įmanoma, bet ištarti taisyklingai niekaip nepavyksta.
Ilgesys kankina vis labiau
Nors Roberta yra Europos Sąjungos studentė ir mokslai jai nekainuoja, pragyventi Danijoje yra brangu. Lietuvaitė suskaičiavo, jog gyvenant itin taupiai, per mėnesį reikia apie 1000-1500 litų. Studentui tai nemaži pinigai, tad Robertai jau teko ir prasčiausius darbus Danijoje dirbti.
Buvo laikas, kai ji anksti rytais vežiojo laikraščius, o šis darbas Danijoje laikomas pačiu prasčiausiu. Laikraščių išmėtymas trukdavo apie 1-2 val., tik kelionė iki darbo buvo ilga. Uždirbdavo apie 80 kronų per dieną (maždaug 40 litų). Atrodytų nemažai, tačiau Danijoje tai – centai. Šio darbo teko atsisakyti, nes tiesiog pramiegodavo paskaitas.
Šiuo metu dirba valymo įmonėje. Darbas geresnis, nes dirba kas antrą šeštadienį po 6 val., uždirba 600 kronų. Taigi turi už ką sumokėti nuomą.
Per visus metus, praleistus Danijoje, į namus šilutiškė grįžo tik kartą – per Kalėdas. Kitą vizitą gimtinėn planuoja taip pat tik žiemą, tad namų ilgesys kankina vis labiau.
„Pasiilgstu šeimos, draugų, šuns, net įkyrių kaimynų“, – prisipažįsta Roberta.
Su šeima ji bendrauja kiekvieną savaitgalį, kalba ilgai, viską išsipasakoja. Dažniau susirašinėja su jaunėle seserimi, nors gyvendama Lietuvoje dažnai su ja pykosi. Dabar labai viena kitos pasiilgsta.
Pasak Robertos, didžiausia šventė jai, kai sulaukia lietuviško maisto siuntinukų. „Danų maisto kultūra labai skiriasi nuo lietuviškos, viskas čia labai liesa. Galima rasti 0,1 proc. riebumo pieno, kuris man – kaip kalkėtas vanduo, o duona primena grūdų mišinį. Daniškos bulvės – be krakmolo, todėl netinkamos cepelinams. O labiausiai lietuviai čia pasiilgsta varškės.
Nerandam čia nei „Gaidelio“ sausainių, nei kondensuoto pieno, todėl ir „Tinginį“ nevisada pasidarysi. Mamos marinuoti agurkai čia aukso vertas produktas, o visi danų marinuoti produktai labai saldūs ir retas lietuvis mėgsta juos“, – pasakoja pašnekovė.
Rizikuoti verta
Paklausta, ar nesigaili savo sprendimo studijuoti svetur, šilutiškė neslepia dažnai pagalvojanti, kokio velnio čia atsitrenkė… Gyventų Lietuvoj – viskas būtų paprasčiau ir galvos tiek neskaudėtų. Bet tos mintys dingsta taip pat greit, kaip atsiradusios.
„Atvažiavau čia dėl mokslų ir reikia į juos koncentruotis. Nebus gyvenimas visada rožės žiedlapiais klotas, reikės ir spyglius pereiti“, – supranta ji.
Ateities planus Roberta norėtų sieti su Lietuva, tačiau to užtikrinti negali. Jai norėtųsi grįžti gimtinėn, bet po 5 metų viskas gali pasikeisti. Gal bus taip, kad liks Danijoje, gal ir ne.
Kalbėdama su studentais, kurie čia studijuoja jau ne pirmus metus, mato kaip keičiasi jų požiūris į gyvenimą, dažnai girdi: „Mes irgi norėjom namo, mes irgi sakėm, kad grįšim į Lietuvą…“
Abiturientams, šiuo metu sprendžiantiems, kokiu keliu žengti, Roberta tvirtai pataria nebijoti rizikuoti. „Nesvarbu kur – svetur ar Lietuvoje, svarbiausia yra atrasti save. Nebijokite bandyti, nebijokit rizikuoti ir judėti prieš srovę. Nebijokit mesti viską, jei staiga supratote, kad einate ne tuo keliu. Nes mes gyvename per trumpai, kad darytume tai, kas mums nepatinka“, – linki kraštietė.