Kintų Vydūno kultūros centre kasmet ruošiantis Kovo 11-osios šventei iškyla dilema, kokia forma organizuoti renginį, kad kartu būtų paminėtas ir 19 a. netoli Kintų gyvenusio Kuršių marių žvejybos inspektoriaus Ernsto Vilhelmo Berbomo (Beerbohm Wilhelm Ernst) gimtadienis. Mat E.V.Berbomas gimė kaip tik kovo 11 dieną ir palaidotas Kintų seniūnijoje esančiose Muižės kapinėse.
Gal ir nebūtų jokio gražaus simbolio, jei ne išskirtinė bei reikšminga Pamario kraštui šios asmenybės biografija, kūryba ir veikla. Tai tarsi meilės ir atsidavimo savo kraštui pavyzdys.
Turėjo lietuviškų šaknų
E.V.Berbomas gimė 1786 m. kovo 11 d. prie Klaipėdos buvusioje vietovėje, kuri vadinosi Gintaro pelkė (Bernsteinbruche).
Manoma, kad dar 18 a. Berbomų šeima į Klaipėdos kraštą galėjo atkeliauti iš Olandijos. Ši šeima paliko reikšmingus pėdsakus Klaipėdos miesto ekonominiame bei kultūriniame gyvenime. Ypač iškyla E.V.Berbomo asmenybė.
E.V.Berbomo tėvo Heinricho, energingo pirklio ir aistringo meno mylėtojo namai Klaipėdoje buvo dvaro rūmų ir prekybos namų junginys, apsuptas išpuoselėto sodo. Tėvas priklausė to meto Klaipėdos medinių burlaivių, vėjų malūnų ir prekybininkų elitui ir, kaip ankstesni giminės pirmtakai, nestokojo iniciatyvos bei užmojų: statė laivus, malūnus ir namus. Gintaro pelkėje, iš kitos namo pusės pastatė antrąjį malūną – lentpjūvę „Galijotą“.
Šioje aplinkoje septynių vaikų šeimoje užaugo E.V.Berbomas.
E.V.Berbomo giminėje buvo ir lietuviškų šaknų: jo senelės giminės iš motinos Amelijos Henrietės Ratkės pusės buvo lietuviai.
Senelė Luiza Veseikaitė (Louize Wesseik) gimė apie 1700 metus. Lankė mokyklą Tilžėje. Senelis taip pat lietuvis, kilęs iš Šilutės. Gal tai ir lėmė būsimo Muižės dvaro savininko E.V.Berbomo dėmesį ir nuoširdumą lietuvių tautai. Sako, kad stiprybę, sveikatą ir įspūdingą 2 metrų ūgį jis paveldėjo iš lietuviškos senelių giminės.
Gavo aristokratišką išsilavinimą
Kaip ir visi aristokratiškos kilmės šeimų vaikai, Berbomų sūnus Vilhelmas buvo išsiųstas mokytis į Karaliaučiaus profesoriaus Markveto vadovaujamą prancūzišką mokyklą. Vėliau komercijos mokėsi Danijoje ir Anglijoje. Grįžęs namo padėjo tėvui prekiauti miško medžiaga, pakeisdavo jį sudarant sandėrius Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Anglijoje.
1809 m. keliaudamas po Švediją ir Norvegiją rašė dienoraštį, kurį puošė iliustracijomis apie šių šalių gamtos vaizdus, kaimo žmonių gyvenimą, amatus, naudojamus reikmenis.
1814 metais Klaipėdoje pradėjo savarankišką komercinę veiklą. Po tėvo mirties tęsė jo veiklą ir kaip rimtas prekybininkas buvo išrinktas į Klaipėdos seniūnų kolegiją. Bet matyt ši veikla jo nelabai traukė, kitokia prigimtis vertė ieškoti laisvesnio gyvenimo būdo. Todėl atsisakęs sėkmingos prekybos, 1821 m. įsikūrė iš uošvės nupirktame Muižės (Kintų sen.) dvare (vok. Feilenhof), kurį vėliau imta vadinti Mažąja Italija, nes Berbomas sutvarkė sodybą, užveisė gražų parką ir sodą.
Klaipėdos tarybai pasiūlius, 1835-1840 m. buvo išrinktas miesto burmistru, bet 1840 m. atsisakė tarnybos ir vėl grįžo į Muižę.
Intelektualas ir menininkas
E.V.Berbomas buvo išsilavinęs ir visapusiškas žmogus. Atkeliavęs į Muižę, išmoko lietuviškai, kad galėtų laisvai bendrauti su apylinkės valstiečiais ir žvejais, bet gerai mokėjo prancūzų, švedų, anglų kalbas.
Domėjosi matematika, astronomija, palaikė ryšius su mokslo draugijomis. Pats rašė eiles, dienoraščius, turėjo polinkį tapybai, paliko gražių akvarelių, peizažų, rinko lituanistinę medžiagą, turėjo gausią biblioteką. Domėjosi šio krašto istorija, etnokultūriniu ir tautosakiniu paveldu, darė krašto istorinius tyrimus, kuriuos iliustravo piešiniais. Taip iki šių dienų išliko jau visai sunykusio Jociškio dvaro piešiniai ir aprašymas apie neeilinius šio dvaro gyventojus ir jų likimus.
E.V.Berbomas rinko lietuvių liaudies dainas, užrašinėjo jų melodijas, lietuviškus žodžius, žvejybos terminus ir juos siuntė Karaliaučiaus universiteto profesoriui Liudvikui Rėzai.
Sukūrė žvejybos ženklus
1843 m. jis paskirtas Kuršių marių ir visų jos intakų žūklės prievaizdu, šį darbą dirbo uoliai ir kūrybingai.
Kadangi tuometinė valdžia nusprendė įvesti naują žvejybos tvarką Kuršių mariose, naujam žvejybos inspektoriui E.V.Berbomui buvo pavesta sukurti taisykles. Būdamas meniškos sielos ir susipažinęs su pasaulio laivininkystės tradicijomis, inspektorius kiekvienam Kuršių marių pakrantės žvejų kaimui sukūrė skirtingų spalvų ženklus.
Tai dviejų spalvų stačiakampės lentelės su nesudėtingos geometrinės formos piešiniais: juodai balta spalva skirta Neringai (vakariniam Kuršių marių krantui), geltona ir mėlyna – Sembai (pietinei pakrantei), raudona ir balta spalva skirta rytiniam žemyno krantui.
Tokių ženklų buvo sukurta apie 70. Jie patvirtinti ir priskirti žvejybos plotai kiekvienam kaimui, patvirtinta ir šių ženklų naudojimo tvarka.
1844 m. birželio 26 d. žvejybos ženklai ir jų dydis buvo įtvirtinti įstatymu ir reikalaujama, „…kad kiekvienas, turintis žvejybos teisę, žvejodamas Kuršių mariose arba Aismarėse, ant savo laivo stiebo viršūnės privalo turėti iškėlęs dviejų pėdų ilgio ir pėdos pločio vėliavą tokios spalvos, kokią vyriausybė nustatė vietovei, kurioje jis yra įsikūręs. Vengiantys tai daryti bus baudžiami nuo 1 iki 10 talerių pinigine bauda“. Savo žvejybos laive iškėlusiam kitos vietovės vėliavą grėsė nuo 5 iki 15 talerių bauda. (1 Prūsijos pėda = 12 colių; 1 colis = 2,6 cm. Vėliavos dydis – 62,4 x 31,2 cm).
Vietiniams žvejams nauja tvarka labai nepatiko.
Apie tai yra užrašytas pasakojimas: „Žvejų revoliucija Muižės dvare įvyko su humoristiniu prieskoniu. Vieną dieną pas vyriausiąjį žvejybos prižiūrėtoją Berbomą į Peilės Muižę atėjo marių žvejų atstovai ir paskelbė, kad žvejai užmuš kiekvieną, kuris pabandys sutrukdyti jiems laisvai žvejoti. Gerai mokėjęs lietuviškai, senasis žvejybos prižiūrėtojas jiems atsakė, kad jie gali užmušti jį, o ne vyriausiąjį žvejybos prižiūrėtoją, nes būsiąs atsiųstas kitas. Jie turėtų pagalvoti, ar anas bus geresnis.
Žvejai pasitarę sugrįžo ir pareiškė, kad geriau jo nežudysią. Po to Berbomas susitaikymo proga liepė jiems įpilti stipraus gėrimo ir revoliucija Kuršių mariose pasibaigė linksma gaida“.
Inspektoriaus sukurti žvejybos ženklai tapo lyg kaimo herbais. Burvaltę su stiebe iškeltu dvispalviu piešiniu mariose būdavo lengva atskirti.
Po kiek laiko žvejai „herbą“ ėmė tobulinti ir apipuošė įvairias pjaustiniais. Dažniausiai išpjaudavo inkarą, savo namą, bažnyčią, saulę. Šį raižinį pritvirtindavo prie ženklo rėmo. Taip atsirado Kuršių marių vėtrungės, kurias vietiniai įvairiai vadindavo: „karūnomis“, „spalvomis“ arba kaip Šilutės krašto žvejai – „vėlukais“.
Vėliau šios vėtrungės tapo didžiausiu pamario krašto tautodailės pasididžiavimu, etnografiniu unikumu.
E.V.Berbomo nuopelnus primena paroda ir „Vėtrungių kelias“
Mirė E.V.Berbomas 1865 m. vasario 20 d. ir palaidotas Muižės kapinaitėse.
2016 m. buvo minimas E.V.Berbomo 230-asis gimtadienis ir dar kartą prisiminta ši asmenybė bei Kuršmarių vėtrungės. Šiai progai pažymėti Kintų Vydūno kultūros centras, gavęs Lietuvos kultūros tarybos ir Šilutės rajono savivaldybės paramą, išleido kilnojamąją parodą „E.V.Berbomas ir Kuršmarių vėtrungės – vėlukai“. Parodos pagrindą sudaro 10 kabinamų plakatų ir natūralaus ūgio žvejybos inspektoriaus ir to meto žvejų fotofigūros bei 10 medinių originalaus dydžio atkurtų vėtrungių.
Būtent vėtrungės įkvėpė Šilutės kultūros ir pramogų centro kolektyvą organizuoti naują turistinį maršrutą „Vėtrungių kelias“, kuriame apsijungė daugiau nei 10 kultūros ir turizmo įstaigų. Ir šio projekto dėka buvo išversta ir išleista lietuvių kalba H.Voedes knyga apie istorines Kuršmarių vėtrunges. Būtent šios vėtrungių knygos pagrindu buvo išleista ši paroda, kuri jau pabuvojo E.V.Berbomo gimtojoje Klaipėdoje, o dabar suka kelionę po kitas buvusio inspektoriaus lankytas vietas.
Paroda pasiekė Juodkrantę
Pasitinkant šių metų Kovo 11-ąją, paroda eksponuojama Juodkrantėje, kur netoliese E.V.Berbomas tyrinėjo ir užrašinėjo Karvaičių kaimo istoriją, o susižavėjęs paliko mums unikalų eilėraštį:
Paskutinis Karvaičių medis
Senasis medi!
Regėjai – kilo gentys,
Ir dulke virto jų namai žemi.
Kadais čia tarpo žmonės, bandos žolę kremtė.
Dabar beliko lapija romi.
Čia plaukdavo žvejų laivai nuo kranto –
Prieš brėkšmą traukdavo į mėlynas marias.
Juos grįžtančius, tiek nerimo iškentę,
Sutikdavę namiškiai vakare.
Šventadieniais taip palaimingai švietė
Ploni tinklai prie pirkios kiekvienos.
Varpai psalmes giedoti kvietė,
Ir viešpats žodis sklido toj dienoj.
Kiek skausmo ir kiek džiaugsmo čia patirta!
Dabar vien smiltys lekia – židinys vėsus.
Gyvenimo vargai jau įveikti, nugrimzdę.
Pranyko džiugesys ir atodūsis alsus.
Jau nupustytos kapinės, kur mirę miega.
Nei kryžiaus, nei kauburėlio – vien plynia.
Pranyko viskas, ką jie kūrė, mėgo.
Kad buvo jie, išliko vien žinia.
Varpai jau tyli, nebeaidi dainos,
Žvitri žuvėdra klykia virš bangų.
Kas buvo – nebegrįš, tik laikas mainos,
Ir liks vien atmintis anų dienų brangių.
Vienuoli medi! Dar grumies su vėjais,
Tu – emeritas dievo aky.
Ir tu greit griūsi, amžius prastovėjęs,
Ir kur Karvaičių būta – nieks nepasakys.
Vertė Jurgis Kunčinas
——————————-
„Ištartas žodis, net jeigu jį motina kalbėtų vaikui, galų gale nutyla kaip aidas miške, lieka tik tai, kas parašyta, ir po daugelio metų kalba kiekvienam, kas nori žinoti.“
E.V.Berbomas
Parengė Rita TARVYDIENĖ,
Kintų Vydūno kultūros centro direktorė
