Daugiavaikio tėvo šiandiena: „Pavargau. Sunku. Širdy toks negerumas…“

tevas petras„Kaip gyventi?..“ – toks akivaizdžiu beviltiškumu alsuojantis klausimas sukrečia. Ypač, kai jį artėjančios Tėvo dienos išvakarėse taria našlys, šešių vaikų tėvas, o jo akyse suspindi nesumeluotos ašaros…

Jo klausant nesunku suvokti, jog žengti tokį žingsnį – ateiti guostis – vyrą privertė tik išties nebepakeliamas vargas, seniai atėmęs paskutinius jo gyvenimo džiaugsmų likučius. O pasiguodęs čia pat jis sako suprantantis, jog tai nieko nepakeis – vargti savo vargelį ir toliau teks pačiam. Nes net ir atjaučiantys žmonės nepaims jo kančios, nepaduos duonos jo vaikams ir įstatymų nepakeis.

Ir galutinai pribloškia žodžiai, kuriuos jis išsitaria nuolat kartojantis savo vaikams: „Tik, neduok Dieve, nesusilaukite daug vaikų – visą gyvenimą būsit pasmerkti“…

Reikia ne tik meilės, bet ir grynųjų

Petras – pusamžis naumiestiškis, gyvenantis visai šalia poilsiautojų mėgiamo Žemaičių Naumiesčio tvenkinio. Ir namas, ir aplinka – kaip ir visų kitų: aplink – žalia veja, joje – net nedidukas gėlynėlis, kieme – technika, kurios vyras negali palikti už ūkinių pastatų, nes ten ji greit tampa ilgapirščių masalu.

Susėdame čia pat, ant kieme stovinčio suolelio. Petras tyliu balsu prabyla. Sako, jau gailisi, kad prieš kelias dienas, didžiausiai nevilčiai suėmus, į redakciją pasuko. Žino – jo gyvenimo žurnalistai nenugyvens. Bet tuomet taip trošku ant širdies tapę, kad pats nepajutęs, kaip noras pasiguosti viską viršijęs.

Priešpiečiu Petro kieme tylu – vaikai mokyklose. Tiesa, vyriausioji dukra jau dirba, kelios jaunesnės profesijų paslaptis kremta į Klaipėdą ir į Šilutę važinėdamos. O vietos gimnazijoje dar mokosi tik 17-metė dukra ir pagrandukas – 14-metis sūnus.

Taigi visiems jiems reikia ne tik tėvo meilės – dar ir kelionėms į mokslus kasdien reikia rasti grynųjų. O iš kur juos Petrui imti, jei paties neįgalumo pensija nė 200 eurų nesiekia? Prisideda dar kelios dešimtys našlystės pinigų ir po 20 eurų, valstybės skiriamų vaikams, nes prieš pusantrų metų jie neteko motinos.

Bankininkė išsigando „milijono vaikų“tevas petras_padargai1

Su šviesios atminties Dalia Petras pragyveno du dešimtmečius. Iš jo pasakojimo aiškėja, jog visai neprastai gyveno: ir paskolas rizikavo imti, kai reikėjo namelį remontuoti, ir grąžinti jas sugebėdavo. „Žinai, kol moteris namie buvo, viską tvarkė, prižiūrėjo. Tai, regis, ir sunku nebuvo“, – dėsto vyras.

Tada jie stogą nauju šiferiu uždengė, nors valdžios žadėtosios kompensacijos taip ir negavo. „Kantrybės nebetekau jos ieškoti“, – prisipažįsta Petras, kai klausiame, kodėl plačiai reklamuojama asbesto turinčios stogų dangos keitimo programa jo nepasiekė.

Tad Petras su Dalia namus tvarkė už savus, o kai tų savų pritrūkdavo, pasiskolinti nesibaimino. Tik iš atminties nedyla vieno Šilutės banko, kur nuėjo paskolos prašyti, darbuotojos žodžiai, kai ši pamatė jo šeimos sąrašą.

„Vajėzau, milijonas vaikų…“ – toks jaunosios bankininkės šūktelėjimas ir dabar dar tebeskamba Petrui ausyse.

Sako tuomet išrėžęs, jog jaunai merginai neturėtų būti skirtumo, kiek vaikų jis turi. Jis žino, kad pinigus atiduosią , ir bankui tik tai turėtų rūpėti. Bet Petras stebisi, kad ir dabar toji moteris tebedirba su klientais.

Nuo tada Petras savo vaikams vis kartoja, kad jie, gink Dieve, nesugalvotų daug vaikų susilaukti. „Visą gyvenimą būsit pasmerkti“, – sako.

Po tragedijos kilo ir ėjo

Dalia išėjo staiga – jokios ilgos ligos nebuvo. Sepsis – toks gydytojų verdiktas. Moters gyvybę jis pasiglemžė vos per kelias dienas. Ir jau nebebuvo prasmės svarstyti, ar būtų ką nors pakeitę, jei Petras iš karto būtų ją į didžiųjų miestų ligonines vežęs. Reikėjo gyventi toliau, nes tėvo rūpesčio reikėjo šešioms atžaloms.

„Tragedija buvo“, – trumpai įvertina Petras tuometę situaciją namuose.

Nubraukęs ašarą Petras kilo ir ėjo. Ėjo į ūkinį, kur visada stovėjo būrys karvučių, mūkė dar didesnis būrelis prieauglio, ėjo į daržus ir laukus, kur kasdien buvo ką veikti. Nebesvarbūs buvo uostamiesčio medikų įspėjimai nedirbti, sunkiai nekelti, daug ko nevalgyti. Petras jau buvo iškentęs ne vieną operaciją, gavęs II grupės neįgalumo patvirtinimą.

„Aš viską valgau ir viską dirbu. O kas kitas padarys?“ – tarsi pats savęs paklausia vyras. Čia pat prisimena, kad gydytojai liepę, vos tik kas, važiuoti pas juos. „Bet kiek ten privažinėsi – darbus dirbti reikia“, – vėl tarsteli tyliai, lyg pats sau.

Asmens dokumento nedavė

Kaip tik dėl jo ūkelio darbų susidariusi situacija netikėtai ir tapo tuo paskutiniu lašu, kuris ėmė ir perpildė Petro kantrybės taurę.

Vyras pasakoja, kaip vieną kovo savaitgalio dieną prie tvenkinio atvažiavo žalias automobilis – toks, kokiais yra aprūpinti aplinkos saugotojai. Dvi moterys stovėjo ir ilgai žiūrėjo, kaip jis už tvartelio esančiame diendaržyje tvarkosi.

Kad būtų aiškiau, vyras vedasi už tvartelio ir rodo: čia – nemenkas plotas žemės, kuris nuokalnėn eina iki pat Žemaičių Naumiesčio tvenkinį supančio žvyrkelio. Sklype apstu padargų, yra ir plotelis daržovėms sodinti paruoštos žemės. Yra ir vištų aptvaras, ir malkų pilna malkinė, guli keli plėvele apsukti šieno rulonai, stovi mėšlo prikrautas vežimaitis. Štai tas mėšlas ir tapo Petro bei aplinkosaugininkių konflikto priežastimi.

Anot Petro, tuodvi moterys, atėjusios į jo kiemą, suskato auklėti. Esą nuo jo diendaržio smarvė sklindanti, o nuo mėšlo krūvos tekančios srutos teršia gamtą. Tai yra rimti pažeidimai. Dar domėjosi, kur jis deda plėvelę nuo šieno rulonų, ir aiškino, kad taip ūkininkauti negalima.

Vyras sako teisinęsis, kad kitaip negali: vos palijus diendaržio žemė taip pažliunga, kad išvežti mėšlus tampa nebeįmanoma. Jis sako, kad ankstesniais metais ne kartą juos tempęs į netoliese esančius savo laukus, bet ir taip daryti negalima: asfaltas lieka aptaškytas, o už tai bausti žada policija.

„Kartais net eidavau šluoti to asfalto“, – savo vargus prisipažįsta Petras.

Šiemetinis pavasaris buvo ypač šlapias, tad Petro diendaržiukas visai klampyne pavirto. Todėl jis vis laukė, kol pradžius, tada tuos mėšlus būtų išvežęs.

Jis neslepia, kad aplinkosaugininkių priekaištai taip sunervino, kad kai jos paprašė asmens dokumento, atrėžė jo neduosiantis ir užsidarė namuose. „Jos – moterys, jos turėtų suprasti, kaip sunku su tomis karvėmis, o supratimo nesulaukiau“, – guodžiasi vyras.

Bet jis tokiu požiūriu nesistebi, mat jau pastebėjęs, kad visi valdžios atstovai „tik kalba gražiai, o iš tiesų pagalbos paprašęs visur tik pasmerkimo sulauki“.

Širdy – tik negerumas

„Nesakau, kad aš – šventasis. Taip, esu kaltas. Pripažįstu, gal ir pateko srutų į žemę. Bet kaip man tuos mėšlus išgabenti? Kaip dirbti ir kaip gyventi? Argi aš nenorėčiau gražiai, švariai gyventi? Dar ir kaip norėčiau. Bet dirbti turiu, kaip kitaip vaikus išlaikysiu?“ – visišką neviltį išduodančius klausimus beria Petras.

Anot jo, net gūdžiu sovietmečiu su valdžios atstovais būdavę lengviau susitarti. Prisimena, kad tėvai net 4 karves laikę, kai valdžia vos vieną leisdavusi. Bet atvažiavę tikrintojai tik pirštu pagrūmodavo ir ranka numodavo: „Laikykit, jei jau taip norit“.

Pavasario laikas, anot jo, toks brangus: vos spėjai žemę įdirbti, spėjai jon ką nors suberti, jau skubėk ravėti. Ir šienavimas ant nosies. O dar, žiūrėk, kuriai karvutei kokia negalia prisimetė, dar malkų žiemai skubėk ruošti, – visų darbų nė neišvardinsi.

„Sunku. Širdy – toks negerumas… Pavargau aš. Neverta begyventi“, – net atsidūsta Petras ir susizgrimba šluostyti ašaras, riedančias per veidą. „Kas čia dabar: tėvai, brolis mirė – ašaros stingdė, bet verkti negalėjau, o dabar verkiu?.. Matyt, pasenau jau…“, – tarsteli.

Padėkoti jis galintis tik kaimynams ir seniūnijai – ten visada patarimo ir pagalbos sulaukia.

Šįkart baudos neskirs

Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Šilutės r. agentūros vadovė Galina Misevičienė pasakoja, jog kovą tikrai su kolege darė reidą dėl neteisėto atliekų deginimo. Pastebėjo ir netvarką Petro diendaržyje.

Žinia, aplinkosaugininkai – valstybės tarnautojai, ir jie privalo vykdyti įstatymus. O įstatymai draudžia taip laikyti mėšlus, kad nuo jų tekančios srutos patektų į aplinką. Nors srutos iš Petro teritorijos per kelią neteka ir tvenkinio nepasiekia, jos vis tiek grioveliu nuvingiuoja tolyn. O lietus jas tik dar plačiau bei giliau paskleidžia – net iki gruntinių vandenų.

Pasak G.Misevičienės, situacijos, kai tokiems žmonėms tenka skirti baudas, nelengvos ir aplinkosaugininkams.

Juo labiau kai žmogus dėsto, kad išgyventi nėra lengva. Tačiau Petro ūkis yra gyvenvietėje, šalia gausiai lankomos vietos, kurioje nuolat gausu poilsiautojų, tad privalu tvarkytis taip, kad nuotaikos jiems negadintų nemalonūs kvapai.

„Mes negalime pasakyti, kaip žmogui gyventi, tik nurodome, kaip privalu tvarkytis. Nereikalaujame, kad ūkyje viskas blizgėtų, bet elementarių tvarkos taisyklių privalu laikytis visiems“, – sakė G.Misevičienė.

Pasak aplinkosaugininkų vadovės, Petrą reikėjo nubausti, tačiau šįkart apsiribota įspėjimu, kuris, tikimasi, bus veiksmingas. Bet jei ateity bus pastebėta, kad niekas nesikeičia, naumiestiškiui gali tekti skirti baudą.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.