Didysis humanistas
V. Storosta legenda tapo dar būdamas gyvas, o visą savo sąmoningą gyvenimą paskyrė tautos dvasiai žadinti ir stiprinti, nuosekliai tą vykdydamas savo darbais, raštais ir žodžiais, gyvenimo pavyzdžiu. Sveikas gyvenimo būdas, mintys apie laisvų žmonių tautą ir polinkis į teosofiją prie jo traukė žmones. Vydūnas, aukščiausia vertybe laikęs žmoniškumą, nenuginčijamai padarė didelę įtaką lietuvių kultūrai, savo veikla siekė ugdyti sąmoningų ir laisvų žmonių tautą, kuri būtų iš esmės, o ne „paviršiaus dalykuose laisva“.
Jo literatūrinį palikimą sudaro daugiau kaip 60 knygų, tekstai laikraščiuose bei žurnaluose, įvairaus žanro pjesės, libretai, apysakos, filosofijos bei istoriosofijos traktatai, dainų rinkiniai, lietuvių kalbos vadovėliai, lietuvių–vokiečių kalbų žodynas, studija apie Kristijoną Donelaitį, atsiminimai.
1940-aisiais Vydūnas buvo pristatytas Nobelio premijai, tačiau dėl prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo, literatūrinė premija tais metais nebuvo skiriama. Tikėtina, kad jei ne karas, gal ir Lietuva būtų turėjusi savo Nobelio premijos laureatą.
Kintai – pirmoji įžymaus mąstytojo darbo vieta. Čia buvo jo kelio – „kelti garbėn lietuviškumą“ – pradžia. Šiandien prikeltuose gyvenimui pastatuose, „Vydūnnamyje“, tebepulsuoja jo dvasia: įkurtas muziejus, vieta, kur saugoma didžiausia rašytojo gyvenimo ir kūrybos eksponatų kolekcija bei autentiška jo arfa. Kasmet, jo gimtadienio dieną, susirenkama draugėn, pajusti tebesklandančią vydūniškąją dvasią. Kasmet gimtadienis vis kitoks, bet visada su vydūnišku prieskoniu ir skleidžiantis dvasinę šviesą.
Paroda – dedikacija
Kintų Vydūno kultūros centro direktorė Rita Tarvydienė kalbėjo apie sielos asketą, dvasios titaną – Vydūną, žvelgdama iš mūsų dienų perspektyvos. Parodos autorė švėkšniškė, tautodailininkė Violeta Astrauskienė, pasveikinusi dalyvius, retoriškai paklausė: „Ar kurio nors iš mūsų, čia esančių, gimtadienį po 156-rių metų kas nors švęs?“ Vieni purtė galvas, kiti šypsojosi, treti tiesiog iš netikėtumo nusistebėjo…
Pasak parodos autorės, kurią ta proga atidarė, 2023-iaisiais nupieštas ciklas „Dedikacija Vydūnui“ – piešiniai geliniu rašikliu ir tušu ant drobės, dzen raizgymo technika (atsikartojantys elementai su geometrinėmis figūromis). Ciklo darbus jungia atsikartojantis veido fragmentas su sielos gelmėn žvelgiančiomis akimis. Stengtasi vydūniškai apmąstyti jo tikėjimą ir minties filosofiją. Tas juodai baltas vaizdas – bandymas per šių dienų būtį interpretuoti mūsų pačių projekcijas, susitapatinant su vydūniškuoju laikmečiu, apmąstant ji kaip begalinę šviesą ir dvasingumą.
Tautodailininkė klausytojams pateikė sąsajas, kuo įsimintinas ir artimas Vydūnas švėkšniškiams. Pasirodo, 1929 metų pavasarį Vydūnas buvo atvykęs Švėkšnon. Apie tai buvo iš anksto įvairiais būdais informuota visuomenė. Tuometinis klebonas, J. Maciejauskas net paskelbė tą žinią po pamokslo bažnyčioje. Gimnazija irgi kvietė visuomenę ateiti į susitikimą su žymiuoju svečiu. Vydūnas į Švėkšną važiavo traukiniu Tilžė–Klaipėda, išlipo Kukoruose. Švėkšnos klebonas buvo davęs arklį, brikelę ir pasiuntęs ten tarną laukti Vydūno.
Vydūnas Švėkšnoje svečiavosi tris dienas. Bendravo su gimnazistais, mokytojais: Ona Norušyte-Janušauskiene-Januševičiene (atvežusią Montessori metodiką ir vaikų darželių kūrimo idėją), vieną pirmųjų lietuvaičių Vienoje apgynusią filosofijos mokslų daktaro disertaciją (1935), gimnazijos scenoje pastačiusią Vydūno trijų veiksmų misteriją „Mūsų laimėjimas“, ir Petru Sūdžiumi, kuris ir vėliau palaikė draugiškus ryšius su Vydūnu. Tai liudija ir Švėkšnos muziejuje eksponuojamas Vydūno 1929 m. gegužės 14 d. rašytas atvirlaiškis.
Vieną dieną Vydūnas skyrė susipažinimui su Švėkšnos dvaro savininku Jurgiu Pliateriu, išbandė jėgas lenktyniaudamas su gimnazistais, lengvai įveikė atstumą nuo Švėkšnos parko vartų iki Genovaitės vilos, tuo nustebindamas puikios sportinės formos jaunuolius.
Mokslininko paskaita
„Kaip tapti jaunesniu: naujausios mokslininkų rekomendacijos“, – suintrigavo dr. Nerijus Masiulis, Lietuvos sporto universiteto profesorius, Sporto mokslo ir inovacijų instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas, asociacijos „Sportas visiems“ prezidentas, vadovaujantis tarptautinei mokslininkų grupei „Smegenų ir raumenų sąveikos“, Europos pagyvenusių žmonių ir fizinio aktyvumo tyrimų grupės (EGRAPA) narys, mokslinių publikacijų autorius, nacionalinių mokslo projektų koordinatorius.
N. Masiulis su kolegomis iš užsienio atlieka tyrimus, kurių rezultatai nekelia abejonių – fizinis aktyvumas gerina ne tik savijautą, bet ir smegenų veiklą. Tai ypač aktualu vyresnio amžiaus žmonėms. Pasak mokslininko, nuo 60 metų prisideda dar viena bėda – raumenų masės mažėjimas. Tyrimai rodo, kad jėgos ir aerobinės treniruotės net per trumpą laiką pagerina bendrą savijautą ir padidina smegenų tūrį. Plačiau apie šio tyrimo rezultatus ir kasdienius pratimus, kuriuos gali atlikti kiekvienas, prof. N. Masiulis pasakojo, atsakė į klausimus.
Gimtadienis, kaip ir dera, baigėsi vaišėmis ir pokalbiais prie arbatos puodelio. Muziejininkė Reda Cirtautienė visus vaišino juodųjų serbentų ūglių ir mėtų arbata, saldumynais, koncertinę programą dovanojo ansamblis „Vox Libri“ (vad. Rasa Golubovskienė).