60 metų kartu, petys petin, bet rodos, dar tiek mažai… Tie dešimtmečiai buvo tokie trumpi ir prabėgo taip greit…
Tai deimantinės poros – gerai žinomų šilutiškių Adelės ir Juozo GRIGONIŲ išsakytos mintys, kai kalbiname juos apie kartu nueitą šešių dešimtmečių kelią.
Bendrą kelią jiedu pradėjo neturėdami, kaip patys sako, ne tik vestuvinių žiedų, bet net šaukšto. Bet turėjo didelę meilę, įsižiebusią iš karto, vos pamatė vienas kitą… Todėl jiems nereikėjo nei ilgų draugystės metų, nei turtų.
Pamatęs nutarė, kad nepaleis
Paprašyti nuklysti praeitin, prieš tuos šešis dešimtmečius, Adelė ir Juozas prisimena, kaip iš tarnybos sovietų armijoje į Prienų rajone esantį Jiezno miestelį grįžęs Juozas atėjo į tautinių šokių kolektyvą. Jo akis iš karto patraukė atokiai sėdėjusi jauna mergina.
Netrukus ratelio vadovė surikiavo poras pagal ūgį, ir Juozui, kaip ir buvo tikėjęsis, pakliuvo šokti su ta patrauklia naujoke. Paaiškėjo, kad ji – iš Radviliškio atvykusi ir čia pas tetą apsigyvenusi Adelė, dirbanti Jiezno pašte telefoniste.
„Iš karto ji man krito į akį. Kai susipažinau, iš karto ir pamilau – visam gyvenimui. Nutariau, kad nepaleisiu“, – aiškiai ir ramiai tuomet gimusius jausmus išsako šiandien jau 84-ąjį gimtadienį greitai švęsiantis vyras.
Šalia jo sėdinti Adelė – emocingesnė, išsiduoda, kad tuo metu dar kitą pretendentą į širdį turėjusi. Bet labai greit su Juozu suartino bendros kelionės ir koncertai, tad ir ji supratusi, jog šis vaikinas jai labai svarbus.
Tam, kad suprastų esantys skirti vienas kitam, jiems užteko vos mėnesio: jau po mėnesio, atėjus 21-ajam Adelės gimtadieniui, Juozas pasipiršo. Bet nemovė jis Adelei aukso žiedų nei jos rankos prašydamas, nei po poros mėnesių į santuokų rūmus vesdamas. Neužmovė todėl, kad tokios prabangos negalėjo sau leisti.
„Nupirkau knygą „Kelias į laimę“, o joje užrašiau, kaip labai ją myliu“, – pasakoja Juozas. O Adelė antrina, kad jis jai per tą mėnesį pažinties jau irgi buvo tapęs toks brangus ir geras, kad ji nesuabejojo tardama „taip“.
1955 m. vasario 6-ąją jiedu susituokė. „Patikėjau juo ir nesuklydau, niekada jis manęs neapvylė“, – sako moteris.
Žiedus užsimovė per sidabrines vestuves
Adelė pasakoja, jog tuokdamiesi jiedu gavo dovanų tik lovą ir stalą. Tai ir buvo visas jaunos šeimos turtas. Bet dėl to visai nedejavo, džiaugėsi turintys darbus: Adelė ir toliau dirbo telefoniste, Juozas įsidarbino sporto komiteto vadovu. Abu tiesiog sutarė, kad kas mėnesį gaudami atlyginimus ilgainiui nusipirks ir šaukštų, ir puodų.
Vos dirbti pradėję jaunuoliai neturėjo ne tik vestu vinių žiedų – nebuvo iš ko kelti ir vestuvių. Tad susituokė jie mūvėdami tėvų žiedelius, o vienas kitam prisiekė, jog ir žiedus nusipirks, ir didžiulę puotą pakels švęsdami sidabrines vestuves.
Ir ši svajonė išsipildė: 1980-aisiais, jau du dešimtmečius Šilutėje gyvendami, dukrą Laimutę ir sūnų Valdemarą užauginę, jiedu užsimovė tikro aukso žiedus ir surengė šventę visiems artimiesiems.
Keturis kampus laikė Adelė
Ir Pamaryje jie nekeitė profesijų: Adelė ėmėsi operatorės darbo prie telefono linijų, Juozas įsidarbino tuometiniame rajono vykdomajame komitete (dabar – rajono Savivaldybė), ir čia organizavo rajono sportinį gyvenimą.
J.Grigoniui vadovaujant rajono sportui išaugo net kelios gabių sportininkų kartos.
„Ant mano pečių buvo vaikai, namai ir visi keturi namų kampai“, – visai be pykčio, net linksmai konstatuoja Adelė. Ir pasakoja, kad kitaip negalėjo būti, nes daugybė sporto renginių, kuriuos organizavo Juozas, vykdavo savaitgaliais. Neretai, net atostogų išvykus jis neišbūdavo su šeima ir dviejų savaičių, nes jau būdavo kviečiamas tvarkyti reikalų.
Bet sutarimui tai nė kiek netrukdė. Abu pasakoja nė neatsimenantys, kad būtų kada rimtai susipykę. O jei ir kildavo koks nepasitenkinimas, tai labai greit skubėdavo taikytis. Kuris skubėdavęs? Juozas prisipažįsta, kad jis, mat save laikantis „karštesniu“, todėl ir suprasdavęs, kad galėjo ką nors ne taip tarstelti.
„Buvau laimingas, kad darbas atnešė visuomenės pripažinimą, o Adelė ir vaikai visada suprato mano darbo reikalingumą, visada jaučiau jų paramą“, – sako Juozas.
Dukra Laima šiandien gyvena Elektrėnuose, įkūrė individualią rankų darbo gaminių įmonę. Arčiau tėvų, Šilutėje, liko sūnus Valdemaras, jau daug metų dirbantis Šilutės autobusų parke.
Vaikai tėveliams padovanojo tris vaikaičius, o šie savo ruožtu – tiek pat provaikaičių.
Ir išėjęs į užtarnautą poilsį, J.Grigonis nesėdėjo sudėjęs rankų, dar dešimtmetį jis atidavė „Šilutės naujienų“ laikraščio skaitytojams: buvo rajono sportinio gyvenimo apžvalgininkas, organizavo laikraščio krepšinio turnyrus.
Būtina kalbėtis ir tarti švelnius žodžius
Tai negi nebuvo šeimoje jokių „nekalbadienių“?
„Oi, mes tiek neiškęsdavome“, – net kvatojasi Adelė.
Ji džiaugiasi, kad niekad vienas kitam jie nepasakė pikto, skaudinančio žodžio, kuris būtų galėjęs ilgam įžeisti. Niekada pikto apie savo antrąją pusę jiedu nėra prasitarę ir svetimiems.
„Reikia labai norėti vienas kitą suprasti, nebijoti ištarti švelnų žodį, o jei reikia – ir atsiprašyti“, – vardija pačių išgyventus patarimus besikuriančioms poroms.
Juos stebina kartais per televiziją girdimi pasakymai „nesutapo charakteriai“. „Kaip tai suprasti?..“ – svarsto abu. Ir vėl linksmai pasakoja, kad susitaikyti visada padėdavo… taurė mėgiamo sauso vyno „Risling“ ir torčiukas, kurį skubėdavo pirkti Juozas. Tada ramiai susėdę abu aptardavo, kas buvę ne taip, ir čia pat viską užmiršdavę.
„Kalbėtis būtina, ir išsiaiškinti, kas kuriam nepatiko, kad daugiau tų klaidų nebūtų“, – įsitikinę mūsų pašnekovai.
O atsisveikindama deimantinė pora prisipažįsta, kad gyvenimas kartu buvęs toks geras, ir toks greitas, kad juodu ir pajusti nespėję, kaip šeši dešimtmečiai prabėgo. „Norėtume, kad visi taip gyventų, ir kad dar daug metų būtume kartu“, – taria išlydėdami.