Deimantines – 60-ties bendro gyvenimo metų – vestuves lapkričio 21-ąją šventė Vainuto seniūnijos Galnės kaime gyvenantys Zita ir Stasys CIPARIAI.
„Šilutės naujienos“ deimantinę porą aplankė jubiliejaus išvakarėse ir pasikalbėjo apie meilę ir kitas tokios garbios sukakties priežastis.
Tėvų namuose visi nebetelpa
„Tai – likimas“, – neabejodama sako Zita Ciparienė, kuomet pradedame klausinėti apie jųdviejų pažintį. Sako augusi netoliese – tuoj už Vainuto esančio Pajūrio apylinkėse ir teturėjusi 19 metų, kuomet pažino Galnės kaime gyvenusį Stasį. Šis buvo 7 metais vyresnis, jau ir kariuomenėje atitarnavęs, todėl merginai įtikęs.
Nepilnus metelius padraugavę susituokė, o po vestuvių apsigyveno Stasio tėviškėje, kurioj takus tebemina ir šiandien.
Čia gimė ir jų vaikai – du sūnūs ir dvi dukros. Vyriausiasis Edmundas dabar įsikūręs Šilutėje, Irena su Nijole apsigyveno greta esančiuose Degučiuose, tik Vytauto jau nebėra, jį šeima vos prieš kelis mėnesius išlydėjo amžinojo poilsio.
Tėvams vaikai padovanojo 10 anūkų, o šie – jau, Zitos žodžiais tariant, „beveik 10“ proanūkių.
Visas gausus būrys netilpo tėvų namuose, tad jubiliejaus šventei teko rinktis kavinę.
Kas tie namai be druskos?..
„Tai – likimas“, – vėl trumpai savo nuomonę išsako šeimininkė, kai užduodame tiesmuką klausimą: kas – meilė ar apgalvotos piršlybos tapo jųdviejų sąjungos priežastimi. Meilė, anot Zitos, einanti jau paskui likimą, ir tik kai drauge nugyveni štai tiek dešimtmečių, sužinai, jog tai dar ir meilė buvusi.
Šeimininkas į pokalbį įsiterpia vos kartą – kitą, o Zita pasakoja, jog ne bet kaip – labai gerai juodu gyveno. Taip ir ėjo per tuos dešimtmečius pasitardami, vienas kitą išklausydami ir vienas kitam pritardami. Dar ir dabar susėdę neretai apie tai pasikalbantys.
Tad ko reikia, kad štai taip draugiškai ir gerai galėtum gyventi santuokoje ilgus dešimtmečius? – smalsaujame. „Susiklausymo“,
– atsako šeimininkė. Pagalvojusi dar prideda, jog ir charakteriai, ir požiūriai vienodi turi būti, antraip visko gali būti, nesutarimų – irgi. Skirtingus pomėgius turintys žmonės, Zitos pastebėjimu, „tiek ir tegyvena“.
Šeimininkas pritardamas linkteli galva.
Tai negi jiems pavykdavo išvengti bet kokių pykčių? – netikėdami tokia gerove toliau tempiame už liežuvių. „O kas čia tokio, jei ir supyksti kada, jei susirauki ar apsižodžiuoji?.. Juk apsisuki – ir vėl gerai“, – smagiai taria Zita.
„Kas tie namai be druskos?..“ – žmonai klausimu pritaria ir Stasys.
Zitos nuomone, svarbu ir neprisiminti ilgai blogo žodžio, kuris (kartais būna) kuriam išsprūsta, ir ant vyro dėl kiekvienos smulkmenos nepykti.
Kur dingo 60 metų?
Jiedu ir šiandien nesėdi sudėję rankų – dar dirba 20 hektarų žemės, užsiaugina daržovių, laiko porą karvučių, paukščių. „Nenorim be darbo sėdėti ir tik televizorių žiūrėti“, – sako Zita, pridurdama, kad ir žiūrėti beveik nebėra ką. Na, nebent retkarčiais „Duokim garo“ arba dienos žinias.
Sako, ne kartą sulaukę vaikų raginimų keltis gyventi į miestą, bet tokia mintis jiems visai nepriimtina. „Kam? Juk miestiškai gyventi ir kaime galima – parduodi gyvulius ir gyveni“, – trukteli pečiais šeimininkė.
Žiema Cipariams irgi nebaisi, užpustytus kelius nuosavu traktoriumi prasivalo ir važiuoja, kur sumanę.
„Nė nepajutom, prabėgo ir nebeliko tų 60-ties metų. Kur jie dingo?..“ – išlydėdami sako senoliai. Metų ėjimą, anot jų, pajustum nebent tada, jei bloga būtų buvę kartu, o kai gera… „Lyg pagriebęs juos kas būtų…“ – susižvalgo deimantiniai sutuoktiniai.