Kiek daugiau kaip prieš 60 metų už poliarinio rato esančiame Igarkos mieste niekam nieko nesakę susituokė du jaunuoliai tremtiniai Leonardas ir Janina. Tik po dviejų savaičių, Naujųjų metų išvakarėse, apie savo priesaiką vienas kitam jie pranešė šeimai, artimiausiems draugams ir giminaičiams.
„Vienas kitam padėdami, pasiglostydami, be didelių piktumų ir išgyvenome visus tuos metus, taip dienas leidžiame ir šiandien“, – sako Leonardas ir Janina.
Dabar, prieš Naujuosius, deimantinė pora vėl švęs vestuves – suvažiuos pulkas vaikų, vaikaičių, provaikaičių.
Pasakė po dviejų savaičių
Į tremties vietą Sibire Leonardo ir Janinos traukiniai važiavo iš skirtingų Lietuvos vietų: jo – iš Viduklės, jos – iš Jonavos. Dar 2000 kilometrų iš Krasnojarsko į Igarką jie plaukė skirtingais laivais.
„Išlipome į tą patį krantą, į tą patį miestą Igarkos užpoliarėje. Mus suvedė likimas, juk kitaip nepasakysi“, – sako net sunkiausiose gyvenimo akimirkose teigiamus dalykus sugebantis įžvelgti Leonardas.
Leonardui buvo 13, o Janinai – 11 metų, kai jie kartu su giminaičiais išlipo iš juos plukdžiusių laivų ir su kitais lietuviais apsigyveno tolimojoje Igarkoje. Mergaitė kartu su savo 8 ir 5 metų broliukais pateko į vaikų namus, o berniuką iškart įdarbino į Miško pramonės kombinatą.
Janina 5 metus gyveno vaikų namuose, o sulaukusi šešiolikos įsidarbino tame pačiame medžio apdirbimo kombinate. Leonardas prisimena, kad tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. „Iškart krito į akį, ir sau pasakiau, kad šita mergaitė yra mano. Kaip gali kam nors tokią gražuolę atiduoti“, – meiliai pasakoja vyras, rodydamas žmonos jaunystės nuotrauką.
Jis prisimena, kad dėl išvaizdžios merginos dėmesio anuomet teko ir pakovoti, nes apie ją sukiojosi ir kiti vaikinai. Tačiau užsispyręs Leonardas pasiekė savo. „Dar porą metų paauginau ir kai jai buvo 19, o man – 21, nuėjome į „zaksą“ susirašyti“, – pasakoja jis.
Į „zaksą“ jiedu nuėjo turėdami laisvo laiko nuo darbo, be liudininkų. Registratūroje sėdėjusi geraširdė senutė sutiko juos surašyti ir be liudininkų. Pildydama dokumentus ji klausė, kokia bus jaunosios pavardė. Jaunoji turėjo tapti Deikuviene, tačiau senyvai rusei sunkiai sekėsi tą pavardę užrašyti. „Nieko neišeis, sakykit kaip nors trumpiau“, – paragino registratorė. Tuomet Leonardas prisiminė, kad jo pusbrolio kaime gyveno Deikienė. Taip Janina Skobaitė tapo Deikiene. Beje, jų marti yra Deikuvienė.
Susirašę gruodžio 14-ąją, jaunuoliai toliau nuėjo dirbti, o apie tai, kad jie jau yra vyras ir žmona, artimiesiems pasakė tik per Naujųjų metų šventę. Dar kurį laiką pora gyveno atskirai, nes nebuvo kur. Vėliau gavo mažytį 6 kvadratinių metrų kambarėlį ir jau apsigyveno kaip vyras ir žmona.
Vestuvių proga Leonardas Janinai nupirko laikroduką ir nuo to laiko jis tiksi iki šiandien.
Paskutinis žodis – vyro
Kaip išgyventi tiek ilgai kartu?
Į tą klausimą Leonardas atsako klausimu: „Ar žinote, kam šeimoje priklauso paskutinis žodis?“ Ir atsako: „Paskutinis žodis priklauso vyrui, jis sako: „Atsiprašau, brangioji, klausau ir einu vykdyti tavo nurodymų“.
To linksmo pamokymo Leonardas paisė visada – sako, daug nesiginčydavęs, visada nusileisdavęs. Jis visada buvo optimistas, ir jeigu Janina sakydavo, kad bus blogai, jis sakydavo priešingai: „Ne, nebus blogai. Jeigu šiandien ir blogai, tai rytoj bus geriau“.
Jauniems žmonėms Deikai linki kantrybės ir džiaugtis tuo, ką turi. „Geriau turėti zylutę saujoje, negu svajoti apie erelį, skrajojantį aukštai padangėse“, – išmintimi dalinasi L.Deikus.
Kas skirta, reikia atbūti
Senolių atmintyje – daug skaudžių atsiminimų. Buvo visko – ir džiugių akimirkų, ir labai sunkių momentų, kuomet net vaistų sergančiam vaikui negalėjai gauti.
Tačiau Deikai sako, kad kas skirta, reikia atbūti, ir nuo likimo niekur nepabėgsi.
Ne kartą per gyvenimą mirčiai į akis žvelgęs Leonardas vis tiek nepeikia likimo, sako, kad jis jam buvo dosnus: „Skendau – nenuskendau, ir sušalęs buvau, ir tundroje paklydau kedro kankorėžius berinkdamas, ir nuo stogo krentant „vatynkos“ skvernas už vinies užsikabino… Vykstant į tremtį, traukinys prie Ufos susidūrė su kitu traukiniu, vežusiu anglis. Buvo daug žuvusių ir sužeistų, o mes išgyvenome…“
Sunkiausi tremtyje Leonardui buvo 1951-ieji metai – tada tik kelis mėnesius jis buvo gyvybingas. Buvo susilaužęs ranką, plaučiai prakiurę, nuo skorbuto išbyrėję dantys ir nuslinkę plaukai, o kojos tiesiog nelaikė.
Vaikinas papuolė į ligoninę pas gerą gydytoją, kuris jam atnešdavo tai žalią bulvę, tai erškėtrožių arbatos, tai žuvies taukų šaukštą ir nuolat jam sakydavo, kad turi išgyventi. Šiam žmogui L.Deikus dėkingas iki šiol.
Dažnai nebūdavo namuose
Grįžę iš tremties 1959 metais, Deikai apsigyveno Šilutėje. „Tėviškėse – Molėtų ir Raseinių rajonuose – liko tik plyni laukai, viskas buvo nugriauta“, – pasakoja jie.
Iš tremties jie parsivežė ir metukų pirmagimį Antaną, tėvynėje susilaukė Angelės ir Sauliaus. Dabar senoliai turi 6 anūkus ir 4 proanūkius.
Leonardas įsidarbino autotransporto įmonėje (dabartinis „Šilutės autobusų parkas“) ir 36 metus – iki pat pensijos – vežiojo keleivius. „Dvi kartas išvežiojau nuo pirmos klasės iki aukštųjų mokslų“, – juokiasi jis.
Janina iš pradžių dirbo konduktore toje pačioje įmonėje, vėliau taupomojoje kasoje, kur išdirbo 28 metus. Į pensiją abu išėjo tais pačiais metais.
Leonardas pripažįsta, kad buitis, vaikų auginimas gulė ant žmonos pečių, nes jis dažnai būdavo išvykęs. Kartais išvažiuodavo autobusu į ekskursijas savaitei, net mėnesiui ar dviems.
O į Vilnių važiuodavo 3 kartus per savaitę. „Būdavo 2.30 nakties išvažiuoju, vaikus palieku miegančius, vakare grįžtu – randu vėl miegančius“, – prisimena jis.
Janina sako visai nepykdavusi, kad vyro nebūdavo namuose ir vaikų auginimo rūpesčiai tekdavę jai. Užtat dabar vyras yra pagrindinis ramstis ligotai moteriai. „Jeigu jo nebūtų, man būtų labai sunku“, – atviravo deimantinėms vestuvėms kartu su vyru besiruošianti moteris.