26 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų sako, kad gyvybę galėtų paaukoti dėl vaikų, apie 7 proc. tai padarytų dėl sutuoktinio ar dėl tėvų. Vis dėlto net 42 proc. įsitikinę: žmogaus gyvybė negali būti aukojama dėl jokių tikslų.
Tai rodo delfi.lt užsakymu viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta apklausa. Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros vedėja, socialinių mokslų daktarė Milda Ališauskienė šioje situacijoje stebi tradicinių ir modernių vertybinių nuostatų susikirtimą.
Atsakydami į klausimą, dėl ko sutiktų paaukoti gyvybę, 26,2 proc. respondentų nurodė vaikus. 7,3 proc. sakė, kad gyvybę aukotų dėl sutuoktinio/partnerio, 6,9 proc. – dėl tėvų, 5,2 proc. – dėl brolio/sesers, 2,6 proc. – dėl geriausio draugo. Neatsirado nė procento apklaustųjų, kurie gyvybės atsisakytų dėl tėvynės ar tikėjimo.
Didžioji dalis – 42,8 proc. – teigė, kad žmogaus gyvybė negali būti aukojama dėl jokių tikslų.
Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad dėl vaikų paaukoti gyvybę dažniau nusiteikę vidutinio ir vyresnio (virš 45 m.) amžiaus, vidutines ir mažesnes pajamas gaunantys respondentai. Dėl sutuoktinio/ partnerio dažniau gyvybę aukotų vyrai, rajonų centrų gyventojai. Tuo metu aukštesnio išsimokslinimo, didesnių pajamų, jaunesnio amžiaus respondentai bei didmiesčių gyventojai dažniau teigė, jog žmogaus gyvybė negali būti aukojama dėl jokių tikslų.
Sociologė pastebi vertybinius konfliktus
„Tokius rezultatus interpretuočiau kaip tradicinių ir modernių vertybių bendrabūvį, kartais ir konfliktinį, šiuolaikinėje visuomenėje. Panašius vertybinius konfliktus, kai dalis visuomenės laikosi tradicinių, o dalis – modernių vertybinių nuostatų, matėme ir kitais atvejais – politinėse diskusijose dėl šeimos apibrėžimo, LGBT pilietinių teisių pripažinimo, tradicinių ir kitų religinių bendruomenių veiklos reglamentavimo ir panašiai“, – sako sociologė M. Ališauskienė.
Pasak M. Ališauskienės, gyvybės paaukojimas vardan artimojo ar tėvynės yra aukščiausia altruizmo forma. Altruizmas – tai pasiaukojimas vardan kitų, opozicija egoizmui, savanaudiškumui ir individualizmui. Paprastesnės ir dažniau sutinkamos kasdienybėje altruizmo formos – kraujo donorystė, savo organų paaukojimas gyvam esant ar po mirties, pagalba gamtos stichijų ar karo aukoms, pagalba nelaimių ištiktiems nepažįstamiems žmonėms, ligoniams ir pan.
M. Ališauskienė sako, kad, anot tyrimų, altruizmas yra svarbi žmogaus, kaip socialinės būtybės, gyvenimo dalis, tačiau altruizmo pasitaiko ir tarp gyvūnų. Altruizmo raiška sietina ir su tam tikroje visuomenėje vykstančiais socialiniais procesais, toje visuomenėje vyraujančiomis vertybėmis.
Sociologės teigimu, atliktos apklausos rezultatai, kai beveik trečdalis respondentų sutiktų paaukoti savo gyvybę dėl vaikų, leidžia kalbėti apie tradicinių vertybių, pasiaukojimo vardan vaikų, savęs ir savo giminės pratęsimo, svarbą. Kiti apklausos rezultatai patvirtina šeimos (sutuoktinio, tėvų, seserų/brolio) svarbą respondentams.
„Du penktadaliai respondentų mano, kad gyvybės negalima aukoti dėl jokių tikslų. Tai leidžia kalbėti apie nenorą aukoti savo gyvybę, tam tikrą individualizmo nuostatų išryškėjimą“, – teigė M. Ališauskienė.