Dešimt I. Riterienės savanorystės metų: pokalbis apie tokio aktyvumo „tabletę“

Savanorystė – savo noru pasirinkta veikla, už kurią nemokamas finansinis atlygis, naudinga bei svarbi visuomenei.
I. Riterienė – nepailstanti švenčių, tarp kurių – ir Duonos – organizatorė.
Savanorystė svarbi ir šalies ekonomikai, nes beveik tik žmogiškųjų išteklių dėka atliekama kultūrinė, švietėjiška, socialinė ir panaši veikla. 10 metų savanorystės – daug tai ar mažai? Apie gyvenimo vingius pasakoja įdomi, aktyvi, nenuilstanti „Švėkšniškių sambūrio“ pirmininkė Ingrita RITERIENĖ.

Švėkšna ja didžiuojasi

Jeigu Šilutė didžiuojasi dailininku – visuomenininku Andriumi Sirtautu, Vilkyčiai – tautodailininku, baltiškosios kultūros puoselėtoju Dariumi Viliumi, tai Švėkšna pagrįstai didžiuojasi Ingrita Riteriene. Žinia apie Ingritos ir jos vadovaujamos neįgaliųjų draugijos narių veiklą seniai peržengė miestelio ribas, pasklido ne tik rajone, apskrityje, bet ir visoje respublikoje.

Dešimt metų savanoriavimo – puiki proga pakalbėti apie nuveiktus darbus. Lapkričio 16-ąją „Švėkšniškių sambūrio“ nariai padėkojo savo pirmininkei už kantrų, vaisingą ir ilgametį darbą. Ką apie tai mano pati Ingrita? Apie tai ir sukosi pokalbis.

Prasmingi gyvenimo vingiai

Ši gėlių „suknelė“ – taip pat neįgaliųjų kūrinys.
Kadaise susigundžiusi organizuojama kelione, Ingrita tapo Švėkšnos neįgaliųjų draugijos nare, vėliau, daugiau kaip po trejų metų buvo išrinkta šios draugijos pirmininke, kur dešimtmetį atidavė savanoriškai veiklai. Beje, veiklos ji neatsisako, tęsia toliau. Sako šioje bendruomenėje tiesiog atradusi gyvenimo pilnatvę ir švenčianti gyvenimą.

Pasak Ingritos, amžius ar išsilavinimas nėra jokia kliūtis būti šviesiam ir pozityviam, o didžiausias vaistas nuo visų ligų – bendravimas. Prieš keletą metų švėkšniškių neįgaliųjų padalinys atsiskyrė nuo Šilutės draugijos. Jo pagrindu buvo įkurta savarankiška asociacija „Švėkšniškių sambūris“.

Šiandien, apžvelgusi dešimties metų nueitą veiklos kelią, jaučiasi laiminga išdrįsusi žengti lemtingą žingsnį savo gyvenime. O buvo tikrai visko – ir džiaugsmo, ir liūdesio… Pasak Ingritos, ji žemai lenkiasi visiems draugijos nariams: be jų darbščių rankų, meilės, patriotiškumo, nuoširdumo, didžiulio noro būti kartu, nebūtų turbūt ir jos pačios… Padėką jaučia kiekvienam atskirai ir visiems kartu, taip pat ir savo šeimai, visada buvusiai ir esančiai šalia.

Liūdna pagalvoti, kad per dešimtmetį draugija negrįžtamai atsisveikino su 45-iais nariais. Pradėjus Ingritai vadovauti, draugijoje buvo daugiau kaip 100 narių, o šiandien tik 70.

Turi patikimų partnerių

Pirmininkės buriami neįgalieji nuolat puošia Švėkšną nepakartojamais gėlių kilimais.
Nekantru sužinoti kokią stebuklingą „aktyvumo tabletę“ naudoja Ingrita, sugebėjusi per dešimtmetį neišsekti idėjų ir sumanymų, juos įgyvendinti: išgarsinti Švėkšną gėlių kilimais, Margučių medžiu, įspūdingo dydžio šiaudų sodu, verba ir kasmetine Užgavėnių More. O kur dar tikra atgaiva bendruomenei – organizuojamos Duonos, Joninių, Grybavimo šventės ir Pagyvenusių žmonių bei Neįgaliųjų dienų minėjimai!?.

Iš pokalbio supranti, kad ta „aktyvumo tabletė“ yra jos motyvacija, altruizmas, rūpinimasis kitų interesais ar gerove. Gal šiek tiek ir religiniai įsitikinimai – noras padėti kitiems kaip dvasinė pareiga. Be abejonės – ir turiningiausias laisvalaikio praleidimo būdas, ne tik padedantis įprasminti veiklą visuomenėje, bet ir suteikiantis galimybę bendravimo džiaugsmui.

Ingrita prisipažįsta, kad vienai suorganizuoti viską būtų nepaprastai sunku, o gal ir neįmanoma. Tad džiaugiasi, kad yra šalia patikimi partneriai – seniūnija, Tradicinių amatų centras ir draugija „Tėviškė“, kurie niekada neatsisako padėti.

Draugija jungia tiek daug skirtingų charakterių, amžiaus, išsilavinimo, pažiūrų žmonių. Kaip sugebėti suvaldyti kaprizus, tarpusavio nesutarimus? Ingrita atvirauja, kad tai visai paprasta – nesivelti į intrigas, konfliktus, o geriausia terapija – pokalbis. Kalbamasi atvirai su visais, kol išsikalbama ir veidus nuskaidrina šypsena.

Ar bereikia medalių?

Matant gerumu ir meile blizgančias Ingritos akis nebejoji, kad altruizmas, pozityvios mintys ir darbai kitiems žmonėms – vienas iš būdų gyventi sveikiau ir laimingiau. Savanorystė, kai laisva valia prisiimamos pareigos kartu su bendraminčiais atlikti naudingą darbą be jokio atlygio, tikrai pailgina gyvenimą ir leidžia pasijusti reikalingiems. Užsidaręs ir atsiribojęs nuo visuomeninės veiklos žmogus darosi piktas, irzlus, jaučiasi niekam nereikalingas. Žmonės, kurie padeda kitiems, yra laimingesni, nei besirūpinantieji tik savimi.

Geri darbai kitiems – tai ir galimybė patenkinti dvasinius poreikius, išgyventi pilnatvės jausmus. Ingrita visada kuklinasi pasakoti paklausta apie nuveiktus darbus, sakosi neturinti jokių ordinų ar medalių. Tačiau, ar reikia jų, kai ši moteris didžiąją dalį savo gyvenimo atidavė savanorystei? Ingritos veikla kalba už ją. Užkrečiantis, kaip virusas, jos pozityvumas, ėjimas atvira širdimi be melo ir išskaičiavimo, meilė žmogui, šilta, tikrai ne „amerikoniška“ šypsena – pagrindiniai jos gyvenimo palydovai, lydėję ir tebelydintys visą savanoriavimui atiduotą dešimtmetį.