Dešimties vaikų Motina: „Vaikai – didžiausias turtas ir pasididžiavimas“

motina drobniene su apdovanojimais„Be galo, be krašto myliu savo vaikus, anūkus ir proanūkius“, – sako 10 vaikų pagimdžiusi ir į gyvenimą išleidusi Marijona Drobnienė iš Rusnės Šyškrantės kaimo. Šiomis dienomis į pasaulį beldžiasi 23-iasis moters anūkas ir 6-tasis proanūkis. Ji juokauja, kad kai krūvon susirenka visa šeima, sunku prie vieno stalo susėsti, nes susidaro 56 žmonių būrys.

Prieš savaitę M.Drobnienę, kaip ir kitas 46 mamas iš visos Lietuvos, kurios pagimdė, išaugino ir gerai išauklėjo 7 ir daugiau vaikų, pasveikino ir ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį įteikė Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Apie šį apdovanojimą jau rašėme antradienio „Šilutės naujienų“ numeryje. Šiandien skaitytojus plačiau supažindiname su Motina, kuri džiaugiasi ir didžiuojasi ne tik Prezidentės įvertinimu, bet ir kiekviena savo atžala.

Leidimo tuoktis tėvai prašė Romoje

M.Drobnienė pati augo Dzūkijoje šešių brolių ir seserų apsuptyje. Į prisiminimus apie sunkią vaikystę ji sugrįžta pasakodama apie mamą, kuri būdama 16-kos, ištekėjo už antros kartos pusbrolio.

„Iš pradžių kunigai tėvams neleido tuoktis, bet jie taip lengvai nepasidavė. Keturi vyrai (jaunikis, jo brolis ir jaunosios tėvas bei brolis) arkliais, traukiniais, automobiliais važiavo į Romą pas popiežių prašyti leidimo tuoktis. Kelionėje jie užtruko kone mėnesį, bet savo tikslą pasiekė“, – įdomų faktą atskleidžia moteris.

Būdama 32 metų, Marijonos mama liko viena su 7 vaikais. Tėvelis dingo be žinios ir niekada negrįžo. Visi 4 namų kampai užgulė jaunos moters pečius. Ji sunkiai dirbo, kiek įmanydami nuo mažų dienų mamai padėjo ir vaikai.

M.Drobnienė prisimena, kad labiausiai vargo vaikystėje, tarnaudama pas ponus. „Per vasarą reikėdavo ganyti karves, o artėjant Visų Šventųjų dienai, šeimininkai paskaičiuodavo sutartą atlyginimą, privirdavo šaltanosių ir išleisdavo namo, kurie dažniausiai būdavo už 40-50 km“. Per žiemą mergaitė lankydavo mokyklą, padėdavo mamai namuose.

„Sunku buvo, bet ką darysi, toks tas gyvenimas“, – atsidūsta moteris.

Vyro laukė 3 metus

1951 m. Marijona kartu su broliais ir seserimis iš Varėnos persikėlė gyventi į tuščius vokiečių namus Šyškrantėje. Tuo pačiu traukiniu iš Dzūkijos į Pamario kraštą atvažiavo ir būsimas Marijonos vyras Algimantas. Jaunuoliai susitikdavo įvairiuose sambūriuose, šokiuose, bet iš pradžių vienas į kitą rimtai nežiūrėjo.

Tikriausiai Algimantas puoselėjo gilesnius jausmus, nes dieną prieš išeidamas į kariuomenę merginai pasakė: „Aš rytoj išeinu į kariuomenę. Tu, Maryte, nebandyk manęs nelaukti. Supratai?“Drobniene

Marijona visus 3 metus jo laukė, o ištekėjo eidama 21-uosius.

Šiemet gegužės 17-ąją bus lygiai 55 metai, kai ji su Algimantu susituokė ir kartu gyvena Rusnės saloje.

Paklausta, kaip sekėsi sugyventi visą šį laiką, moteris atsako atvirai: „Nėra namų, kur nerūktų dūmai“. Ji pamena santuokos pradžioje vyrui pasakiusi: „Žinok, jeigu tu man suduosi vieną kartą, tai aš tau atgal duosiu dešimt kartų daugiau. Jei tu manęs nemylėsi ir nekęsi, tai aš tavęs dešimt kartų labiau nemylėsiu ir nekęsiu“.

Bet gyvenimas parodė, kad šių taisyklių nereikėjo laikytis – abu gražiai sutarė ir gerbė vienas kitą.

Savas vargas nesunkus

Pasakodama apie savo paauglystę, Marijona atskleidė dar vieną intriguojantį faktą. Tuomet merginai „žydėjo“ priekinis dantis ir vienas nagas. Tai pastebėjusi viena kaimo moteris jai pasakė: „vaikeli, tu turėsi daug vaikų ir sunkų gyvenimą“. Pasak M.Drobnienės, tai buvo pranašystė, kurios išsipildymo ji laukusi ir nuo tos dienos žinojusi, kad turės didelį būrį vaikų.

Šiandien akivaizdu, kad prognozė išsipildė visu 100 procentų. Marijona su vyru susilaukė sūnų Vyto, Rimo, Vido, Arūno, Algirdo, Lino, Vinco ir dukterų Sigitos, Vilytės, Linos. Vyriausiam – jau 54-eri, jauniausiam – 35 m.

Dauguma Drobnių atžalų įsikūrę netoliese – Šilutėje ir Rusnėje, keli – kitame Lietuvos gale ir užsienyje. Marijona džiaugiasi, kad vaikai dažnai aplanko ir draugiškai sutaria tarpusavyje.

Motina pripažįsta, kad užauginti 10 vaikų nebuvo lengva, tačiau sako, kad savas vargas nėra sunkus, o vaikai yra didžiausias turtas ir pasididžiavimas. „Aš nežinojau, kas tai yra sunkumas, nes niekada nepavargdavau, turėdavau jėgų, vis eidavau ir eidavau, net žemė po kojom dunksėdavo“, – juokiasi ji.

Padėjo vaikai

Pirmą kartą išėjusi į dekretines atostogas, valdiško darbo moteris daugiau nedirbo, nes neturėjo kur mažų vaikų palikti. Algimantas žmonai padėjo, tačiau pats turėjo daug dirbti, ypač vasaromis, kuomet išeidavo ir grįždavo su tamsa. Tad dauguma buities rūpesčių atiteko jai.

Marijona skaičiuoja, kad vienu metu šeima turėjo 3 ha žemės, 4 melžiamas karves, 25 kiaules, būrį ančių ir žąsų. Jai reikėdavo ne tik vaikus ir namus prižiūrėti, bet ir lauko darbus nudirbti, gyvulius pašerti.

Būdavo, vaikams pagaminusi pietus, čiumpa riekę duonos su lašiniais ir sėdusi ant dviračio lekia karvių melžti. Grįžus reikėdavo indus išplauti, vakarienę paruošti, o vėliau į loveles suguldyti vaikus.motina drobniene grybauskaite

Pačiai miegoti tekdavo mažai, nes sumigdžiusi vaikus, iki 2-3 valandos nakties megzdavo, siūdavo, lopydavo, taisydavo ar perdarydavo išaugtus drabužėlius. Kiekvienam vaikui mama numegzdavo po šaliką, kepurę, kojines, megztinį, liemenę.

Rudenį vaikus reikėdavo išleisti į mokyklą, todėl norėdama prasimanyti daugiau pinigų šeima ilgus metus augino bulves, kitas daržoves. Marijona prisimena, kad į samdytą automobilį pasikrovusi 35 maišus bulvių ir drauge pasiėmusi du vyresnėlius, važiuodavo į Kaliningrado arba Klaipėdos turgus.

„Kaip aš savo tėvams padėjau, taip ir mano vaikai paskui mane ėjo, padėjo“, – džiaugiasi moteris. Ir pripažįsta, kad be atžalų pagalbos būtų sunkiai nudirbusi nesuskaičiuojamus buities ir lauko darbus.

Smagiausia vaikams būdavo švęsti gimtadienius. Kai išaušdavo kurio nors gimimo diena, mama būtinai važiuodavo į Rusnę ir visiems mažiesiems parveždavo butelį limonado, krepšį saldainių ir krepšį sausainių. Tuomet visi susėsdavo ir švęsdavo: vaišindavosi, juokaudavo.

Pasmerktas sūnelis išgyveno

Mintimis nuklysdama į praeitį, Marijona pasakoja ir vieną skaudžiausių jai tekusių išbandymų.

Būdamas 9 mėnesių, sunkiai susirgo pirmagimis Vytukas. Reikėjo penicilino, kuris tuo metu buvo deficitas, šio vaisto Rusnės ligoninė neturėjo. Tuo metu buvo potvynis, todėl išvažiuoti iš salos buvo labai sunku.

Ligoninėje viena gydytoja mamai pasakė: „Drobniene, jei nori, kad tavo sūnus išgyventų, lenk galvą kiekvienam žmogui, belskis į kiekvienas duris, langą – surask nors vieną buteliuką penicilino“.

Jauna mama taip ir dariusi. „Iš eilės ėjau į kiekvienus namus ir prašiau, maldavau. Pasisekė. Viena moteris turėjo ir nepagailėjo šio vaisto“, – iki šiol ją prisimena M.Drobnienė.

Be galo laiminga mama grįžo į ligoninę, bet kūdikiui suleidus vaistus, jis visai nusilpo ir net atrodė, kad numirė. Medikai norėjo vaikelį išnešti į lavoninę, bet mama neleido, laikė ant rankų, pradėjo garsiai melstis ir prašyti Dievo, kad grąžintų sūnelį. „Ir sūpavau, ir dainavau ir verkiau, kol staiga išgirdau silpną atodūsį. Vaikelis pradėjo kvėpuoti“, – braukdama ašaras pasakoja mama.

Kitą savaitgalį Marijonos ir Algimanto namuose bus ankšta – susirinks vaikai su šeimomis pasveikinti tėvų smaragdinių vestuvių proga. Pasidžiaugs MAMA, kurios nuopelnai neįkainojami ir Lietuvai, ir kiekvienai savajai atžalai.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.