Juodasis jubiliejus – taip šiemet minimą lietuvių trėmimų į Rusijos gilumą 75-metį vadina Šilutėje gyvenantys tremtiniai. Juoda diena birželio 14-ąją jau seniai pavadino amžininkai, Juoduoju birželiu tos dramatiškos tremties dienos Lietuvoje vadinamos iki šiol.
Badas, kuomet gardžiausiu kąsniu tapdavo nuo ligų kritusio ir jau užkasto arklio mėsa, kurią atsikasdavo lietuviai berniukai, stingdantis Sibiro šaltis, kai eidami parsinešti vandens į už poros šimtų metrų tekančią upę visi barako gyventojai dalijosi vienais veltiniais, gyvenimas be muilo ir saujomis iš galvų traukiamos utėlės, net rusų pasiūlymas nupirkti dukrelę – tokie vaizdai vis iškyla tremtinių atmintyje kaskart artėjant Juodųjų datų sukaktims.
Tais vaizdais, kurių nepajėgia ištrinti 80-mečių atmintis, jie dalijasi suėję draugėn ir kalbinami žurnalistų.
Šilutės politinių kalinių ir tremtinių sąjunga šiuo metu vienija apie 700 žmonių, bet tų, kurie pateko į pirmąją trėmimų bangą 1941-aisiais, bėra vos keturi: Bronė Žukienė, Vytautas Žąsinas, Danutė Sakalauskienė ir Marijona Jankauskienė.
Šįkart skaudžiausius istorijos puslapius vartome kartu su D.Sakalauskiene ir M.Jankauskiene, o moterys prisiminimus pasakoja taip vaizdžiai, lyg jie tik vakar būtų nutikę.
Tikslių skaičių nežino niekas
1941 m. birželio 14 d. 3 val. nakties enkavedistai pradėjo masinius lietuvių areštus.
Lietuvos gyventojai ištisomis šeimomis buvo sugrūsti į gyvulinius vagonus ir tremiami į Sovietų Sąjungos gilumą, Sibirą. Per savaitę iš Lietuvos išvežta 30 tūkstančių žmonių. Iki šiol nenustatytas tikslus ištremtųjų ir žuvusiųjų pakeliui į tremtį skaičius.
Iš viso 1941-1952 m. iš Lietuvos buvo ištremta apie 132 000 žmonių, apie 28 000 iš jų žuvo.
Įvairiose Sibiro vietose tremtiniai buvo verčiami dirbti medkirčių, geležinkelio tiesėjų, kitus sunkius darbus. Juos vargino šaltis, badas, ligos. Ypač sunki padėtis buvo ištremtųjų į negyvenamas salas Lenos žiotyse, prie Laptevų jūros: čia tremtiniams teko kone plikomis rankomis amžino įšalo žemėje statytis jurtas, žemines, barakus.
Į „pavojingų“ žmonių sąrašus pateko valstybės tarnautojai, organizacijų nariai, karininkai, policininkai, teismų ir prokuratūros darbuotojai, mokytojai, ūkininkai, verslininkai – visi, sovietinių instrukcijų priskirti „socialiai pavojingų“ kategorijai.
Nuo šeimų atskirti vyrai, vasaros lauko stovyklose suimti kariškiai išvežti į Sovietų Sąjungos kalėjimus ir lagerius, kiti – daugiausia moterys ir vaikai – į vadinamąsias specialiąsias NKVD prižiūrimas gyvenvietes Altajaus krašte, Komijoje, Novosibirsko srityje, Krasnojarsko krašte.
Represijas laikinai sustabdė SSRS – Vokietijos karas, tačiau nuo 1944 m. liepos, kai Sovietų armija vokiečiams traukiantis įžengė į Lietuvą, vėl prasidėjo „nepatikimųjų“ areštai, mobilizacijos vengiančių vyrų gaudynės, besikuriančių pogrindžio organizacijų narių suėmimai.
Netrukus atnaujinti ir trėmimai. Nuo 1945 m. pradžios iki 1953 metų kasmet po keletą ar keliolika ešelonų iš Lietuvos išriedėdavo į Sibiro, Vidurinės Azijos, Tolimųjų Rytų platybes.
Gardžiausias maistas – balandos…
Prasidėjus trėmimams M.Jankauskienė ir jos sesutė buvo vos ūgtelėjusios, tačiau skaudūs vaizdai taip giliai įsirėžė į atmintį.
Marijona mano, kad jos tėvų šeima užkliuvo todėl, kad tėtis buvo vos ne vos iš skurdo išlipęs geležinkelietis, be to, šaulys ir būrio vadas. Jokio įtarimo, kad gresia tremtis, šeima neturėjo, tiesiog atvažiavo birželio 18-osios vakare sunkvežimis su 4 kareiviais ir liepė krautis daiktus. 5-6 metukų mergaitės, žinia, menkai ką suprato, joms įdomiausia buvo kareivių šautuvai su ilgais durtuvais…
Šeima išvežta į Alytų, o iš ten laukė kone mėnesio dardėjimas iki Krasnojarsko. Gyvuliniuose vagonuose trūko ne tik vandens, bet ir oro – juk buvo karštas birželis. Apie maistą nėra ko nė kalbėti – jo buvo leista pasiimti tik trims dienoms.
Krasnojarske tėvą atskyrė nuo šeimos, mamą su mergaitėmis išplukdė dar 300 km iki Novosiolovo. Tėvo jos daugiau nebepamatė, ir tik 1989-aisiais sužinojo, jog jis mirė karo pradžioje Norilsko lageryje.
Kelionės pabaigoje mamą su dukrelėmis apgyvendino barako kambarėlyje su dar viena šeima. Vaikui duodavo dienai 200 g duonos, suaugusiajam – 400 g, dar pridėdavo pusę litro sergančių karvių pieno. Tai – visai šeimai. O liepos mėnesį nuvažiavęs juk jau nieko nebeužsiauginsi…
Kitais metais tapo lengviau tik tiek, kad vietiniai rusai jau leisdavo atvykėliams savo patvoriuose šį bei tą pasisėti. Bulvėms valdžia davė gabalą neišdraskytos velėnos už 4 ar 5 kilometrų, kurią mama turėjo pati susikasti. O kaip tą padaryti, kad dieną jai reikėjo į darbą eiti. Tad ir suko su mažomis dukrelėmis naktimis ton velėnynėn, ir rausė ją visos trys mėnuliui šviečiant…
„Valgėme viską, kas tik kur augo, o burokėlių, sėtinių lapai, balandos buvo gardžiausias maistas“, – prisimena Marijona. Blogiausia, anot jos, buvo tai, kad tremtyje nebuvo nei druskos, nei muilo.
Vieni veltiniai ir saujos utėlių
D.Sakalauskienė kilusi nuo Šiaulių, tad iš ten birželio 14-osios naktį ir buvo ištremta jos, dar 6-metės šeima – tėvas, sesutė ir trečiosios dukrelės besilaukianti mama.
Kai naktį išgirdo smarkų beldimą į langus, karininkas tėvas norėjo bėgti, bet pamatė, kad namai jau apsupti. Jį iš karto atskyrė nuo šeimos, buvo įstumtas į kitą geležinkelio sąstatą. Danutė prisimena, kaip pro vagono lentų tarpus ilgai šaukė tėvą, nes traukiniai dar 3 dienas stovėjo stotyje. Suimtieji ir apie pabėgimą galvojo, pasiliekančiųjų prašė gauti pjūkliukų, kad galėtų tas lentas perpjauti. Bet planai neišdegė.
Danutė mena mėnesį trukusią kelionę iki Altajaus krašte esančios Bijsko stoties, iš ten – dar 300 km iki Tenga kaimo. Vyrai irgi buvo išsiųsti į Krasnojarską.
Siauras gultas barako kambarėlyje teko abiem sesutėms ir nėščiai mamai, be jokių paklodžių ir dar pilnas blakių ir tarakonų. Čia mama ir gimdė. Maisto porcija – tik ant krosnies rinkių keptos bulvių lupenos…
Tame kambarėlyje gultas stovėjo prie gulto. Naujagimei kas kokį nudėvėtą skudurą atnešė, o utėles iš galvų visi saujomis braukdavo.
Po metų jas išvežė prie Laptevų jūros, bet ten ne geriau buvo. Vandens už poros šimtų metrų tekančioje upėje tekdavo semtis, o kad ją pasiektų, tremtiniai vieni su kitais vieną veltinių porą dalijosi. Iki upės dar stačiu šlaitu nusileisti tekdavo, o ir pasisemti jo iš eketės buvo baisu, kad neįslįstų.
Apie higieną – nė kalbos, nes muilo nebuvo visai, o gamtos reikalams visas kambarėlis gyventojų vieną kibirą turėjo… Tad ar begali stebėtis, kad ir vidurių šiltinė tarp tremtinių ne retenybė buvo?..
„O juk išvežtas buvo tautos žiedas, dažniausiai mokslus baigę inteligentai“, – tremtinių savijautą įsivaizduoti pasiūlo Danutė.
Pasiūlė parduoti… dukrą
Abi pašnekovės prisimena ir sriubą, kurią virė su arkliena. Nuo bado ir ligų kritusius arklius rusai užkasdavo – juk tie arkliukai jau būdavo taip nusibaigę, kad iš po balnų lįsdavo jų kūną graužiančios kirmėlės… Bet išbadėję lietuviai berniukai imdavo tuos arklius atkasinėti, vėliau sniegu nutrindavo žemę nuo jų kaulų su mėsos likučiais, o tada virdavo…
Kartais nuo bado gynėsi avižomis, trintomis tarp akmenų.
Nors Danutė gyveno avis auginančiame krašte, avienos per tuos 6 tremties metus nė karto neragavo. Buvo aiškiai pasakyta, kad jei nuo kurios nors avies nors plaukas nukris, šeima būsianti sušaudyta.
Marytės mama po kūlimo parnešdavo žolių sėklų likučių, jas išdžiovindavo ir trindavo į miltus, o tada į juos minkydavo bulvių lupenas ir ant geležinės „buržuikos“ kepė tokią „duoną“. Prakirpę maišo gale skylę galvai jį dėvėdavo kaip drabužį, o jei tą maišą ar veltinius reikėjo suadyti, slapčiomis pešė ašutus iš arklių uodegų ir jais daigstė skyles.
Danutės mamai bevaikė rusų šeima pasiūlė parduoti jiems sesutę, žadėjo už ją karvę duoti. Bet moteris atsakė, jog jei jau mirsiančios iš bado, tai visos, bet ji savo vaikų neatsisakysianti…
Gelbėjo tikėjimas, svajonės ir giminės
Kaip išgyvenot? – klausiame šokiruoti tokio pasakojimo. O moterys atsako, jog pirmiausia gelbėjo gilus tikėjimas. Dar – viltis vis tiek grįžti į tėvynę, o vaikai svajojo, ko labiausiai norėtų prisivalgyti grįžę namo…
Gelbėjo ir stiprus giminės ryšys. Danutės mama, skolintą paltą vilkėdama, su dukromis sugebėjo iš tremties pabėgti, nes būrys giminaičių, patys vos galą su galu Lietuvoje sudurdami, sugebėjo jai sudėti šiokią tokią sumą rusiškų rublių, kai jiems parašė, kad jau miršta iš bado.
Bet neilgai džiaugėsi pabėgusi: bėgliai gimtinėje buvo persekiojami, teisiami ir vėl gražinami atgal. Tad ir Danutei vėliau dar 5 metus teko praleisti Sibiro platybėse. Ten ji sutiko būsimą vyrą, ten susilaukė sūnaus, ir į Lietuvą grįžo jau su savo šeima.
