Įvairiausius burtus artėjant Kalėdoms bandančios ponios ir panelės, akivaizdu, dar nebuvo girdėjusios vieno – kaip iki gilios senatvės išlaikyti lygią ir skaisčią veido odą. Jos turėtų paklausyti juknaitiškės Zofijos DARGIENĖS gyvenimo istorijos: gruodžio 22-ąją 90-ties metų jubiliejų atšventusi močiutė sako, jog jai išvengti raukšlių pavyko tik todėl, kad itin dažnai gyvenime teko ašaromis vilgyti veidą…
Senatvės dienas p.Zofija leidžia Juknaičių savarankiško gyvenimo namuose. Čia ją ir lankė gausūs būriai sveikintojų.
Nemunas pasiglemžė du sūnus ir anūką
Garbaus amžiaus senolė svečius sutiko linksmai juokaudama – lyg jos gyvenime juodų dienų nė nebūtų buvę. Bet jų buvo nemažai.
„Buvau kumečių dukra“, – pasakoja p.Zofija, tuo jau nemažai pasakydama apie savo varganą vaikystę ir jaunystę Telšių rajone. 1950-aisiais, jau ištekėjusi ir pirmagimius ant rankų sūpuodama, atsikėlė į Šilutės rajoną, į šalia Nemuno esantį Girininkų kaimą. Namelis stovėjo ant paties upės kranto, potvynių užliejamoje vietoje. Tebestovi jis ir dabar, jame šeimininkauja Z.Dargienės sūnūs.
Skaudžiausi prisiminimai – dviejų sūnų ir anūko netektys. Visus tris, išplaukusius žvejybon, pasiglemžė to paties Nemuno bangos. Motina toje vietoje ant kranto pastatė kryžių, kuris ir šiandien byloja apie jos skausmą.
„Jei be pergyvenimų gyvenimą gyvenat, taip ir būna – raukšlės veidus išvagoja. O jei dažnai verkiat ir ašaromis veidą vilgot – jis ir išlieka jaunas“, – tokią tiesą smalsioms ją pasveikinti atvykusioms ponioms išsakė išties jaunatviškai atrodanti 90-metė. Ir čia pat linksmai sukikeno, mat keliais dešimtmečiais jaunesnės viešnios ne juokais tokiu grožio „receptu“ susidomėjo…
Dar ji sako „šnapso“ negėrusi, o jei jau kada kas primygtinai ragino, vandens į savąjį stikliuką kliūsteldavusi. Niekas ir nesuprasdavęs, kad moteris gudrauja, ir aiškintis nereikėdavę. „Kada linksmintis, jei visą gyvenimą namų ūkį prižiūrėti reikėjo, jei vienas po kito į pasaulį beldėsi 8 vaikai?..“ – lyg klausia, lyg ir teigia senolė.
Medumi apdovanoja visus aplinkinius
Būtinas Z.Dargienės ūkio atributas visuomet buvo bitės. Ir dabar kartais ji dar nepatingi nuvažiuoti į savo buvusius namus ir, jos pačios žodžiais tariant, pakontroliuoti ten gyvenančius sūnus, ar šie tinkamai jos biteles prižiūrintys. Pati medaus nedaug suvartojanti – tik arbaton šiek tiek įsideda, nes kai to medaus, anot jos, turi, tai ir nebenori. Užtat nemažai juknaitiškių kasmet yra apdovanojami p.Zofijos ūkio medučiu. Bažnyčios choristai – ypač.
Guvi senolė niekada neatsisako paremti kasmetinių seniūnijos švenčių, o jos anūkai ir proanūkiai ir dabar mūvi močiutės megztas vilnones kojines. Tų anūkų – jau 15, į pasaulį jau beldžiasi ir 14-asis jos proanūkis. Tiesa, megzti sekasi vis sunkiau, tad visam tam gausiam būriui greit močiutės kojinių gali nebeužtekti.
Senolė džiaugiasi, kad Kalėdų Senelis švenčių išvakarėse aplankė ir ją. Dovanėlę davęs ir be eilėraščio, mat jo nebeprisiminusi – pernelyg daug metų nutekėję nuo to laiko, kai bent trumpai mokyklon ėjusi.
„Dabar zuikio miegu miegu. Vis atrodo, kad negalima taip ilgai gulėti, norėčiau keltis dar neprašvitus ir eiti ką nors dirbti“, – pasakoja senolė. Kiek gali, tiek ir dirba – vasaromis dar ir šešias savo braškių lysves pati prižiūri.
Nuo 1995-ųjų Juknaičių savarankiško gyvenimo namuose įsikūrusi Z.Dargienė neseniai persikėlė į kitą kambarį, tad dabar gyvena visai šalia vienos savo dukrų – Irenos Lešinskienės.