Vos prieš kelias dienas atšventęs vardadienį, svečių sulaukė Žemaičių Naumiesčio gyventojas Jonas Raudonius.
Su garbingu jubiliejumi savo bendravardį sveikino seniūnas Jonas Budreckas, seniūnijos ir savivaldybės atstovai, penktadienį sugužėję į senolio sodybą, stovinčią arti miestelio centro.
Ilgaamžis stebina sveikata
Aplink namus augantys bijūnai savo purpuriniais žiedais aplinkiniams skelbia, jog čia gyvena ypatingas miestelio gyventojas – sveikata trykštantis ilgaamžis.
Vos pamačius jubiliatą dėl to abejonių nekilo, nes skaistus senolio veidas, vos viena kita raukšlelė ir nepranykstanti šypsena vertė sveikintojus suabejoti, ar į tuos namus jie pataikė. „Koks tas ilgaamžiškumo ir jaunystės receptas?“ – klausė atvykusieji.
Sveikindami ir linkėdami sveikatos bei ilgų metų svečiai gavo jubiliato pažadą, jog jis su tokia pat šypsena pasitiks ir po 5, ir po 10 metų, kuomet minės 100-metį.
Stengėsi dirbti profesionaliai
Kilęs iš Šilalės rajono, Pajūrio kaimo, J.Raudonius į Žemaičių Naumiesčio seniūniją atsikraustė prieš kelias dešimtis metų, kai susipažino su gardamiške Konstancija, kuri vėliau tapo jo žmona ir pagimdė dvi dukteris ir sūnų.
J.Raudonius kelias dešimtis metų dirbo melioracijoje. Anot seniūno, miestelyje ir aplinkinėse vietovėse jis buvo žinomas ne tik kaip atsakingas melioratorius, bet ir eto amato meistras – skerdikas. Kai buvo jaunesnis, vyras sulaukdavo daugybės miestelėnų ir kitų kaimų gyventojų prašymų paskersti gyvulius. J.Raudonius šį darbą atlikdavo itin kruopščiai, tiksliai, stengdamasis kuo mažiau sukelti streso ir skausmo gyvuliui.
„Dar prieš dvejus metus žmonės kreipėsi, kad tėvukas paskerstų gyvulį“, – pasakojo dukra Regina, šiuo metu gyvenanti su 90-mečiu. Tačiau šio darbo senolis jau nesiima. Bet be namų ruošos darbų nė dienos nenugyvena: žiemą valo sniegą, skaldo malkas, pavasarį ir vasarą su dalgiu pjauna žolę, išdygus bulvėms kruopščiai jas ravi, kad ir norėdamas žolelės niekas nerastų.
Nesiskyrė su dviračiu
Beveik visą gyvenimą pagrindinė transporto priemonė J.Raudoniui buvo dviratis, juo važiuodavo ir į melioracijos darbus, ir pas karvutę.
„Kai brigados vyrai užgerdavo, sėsdavau ant dviračio ir, sukdamas namo, sakydavau: kai išsiblaivysit, sugrįšiu“, – prisiminimais dalijosi jubiliatas.
Kai bendradarbiai padėdavo stiklelį, J.Raudonius sugrįždavo pas juos. Anot senolio, jis niekad nepiktnaudžiavo velnio lašais, dėl to laiko negaišdavo – dirbo namuose.
Net ir prieš 12 metų, jau būdamas arti 80-ties, naumiestiškis kasdien po du kartus mindavo savo dviratuku pas karvutę, kuri ganėsi už 9 kilometrų nuo miestelio.
„Sakiau, tėvukai, kam mums ta karvė? Papildomas rūpestis ir sunki tau našta. Sūrių, pieno, rauginto ir šviežio, būdavo pilni namai, dalijome sūrius kaimynams, nes neturėjome kur dėti“, – sakė dukra Regina.
Anot jos, tėvukas visą gyvenimą buvo namisėda – kai šeima susiruošdavo į viešnages, jis pasilikdavo triūsti namuose.
Žmona Konstancija anapilin iškeliavo prieš dešimtmetį, tad šiuo metu J.Raudoniaus didžiausias džiaugsmas – vaikai, 4 anūkai ir du proanūkiai, kurie vis užsuka į Žemaičių Naumiestį aplankyti senolio.
Žilagalvio dienas praskaidrina ir kiti prasmingi užsiėmimai: J.Raudonių miestelėnai prisimena ir kaip buvusį giedotoją, kas sekmadienį jį susitinka miestelio bažnyčioje.
Dukra Regina sako, kad tėvukas sveikata nesiskundžia, turėdamas laisvą minutę mėgsta pažiūrėti televizijos muzikinę laidą „Duokim garo!“, o apie tai, kas vyksta šalyje, sužino per „Panoramą“ ir skaitydamas laikraščius.