Dilgėlinė: kantrybę išbandanti ir gyvenimo kokybę bloginanti liga

Dilgėlinė – dažna odos liga, pasireiškianti niežtinčiomis pūkšlėmis, gleivinių tinimu, smarkiai bloginanti gyvenimo kokybę. Kodėl ši liga atsiranda, kokie jos požymiai, kaip atskirti ūminę nuo lėtinės dilgėlinės bei kokios šiuolaikinės gydymo galimybės aiškina VUL Santaros klinikų Pulmonologijos ir alergologijos centro gydytoja alergologė-klinikinė imunologė doc. dr. Anželika Chomičienė.

Kalbame apie odos ligą, bet Jus pristatėme kaip alergologę ir klinikinę imunologę. Kaip tai susiję?

– Dilgėline daugiau užsiima alergologai. Žinoma, dermatologai taip pat puikiai išmano ir gydo šią ligą. Dilgėlinės atsiradimą lemia daug imunologinių procesų, ji gali būti alerginės kilmės. Todėl mes, alergologai ir klinikiniai imunologai, gilinamės į šiuos mechanizmus, galime juos detaliau ištirti ir paaiškinti.

Kaip galėtumėte apibūdinti bėrimą?

– Specifinis dilgėlinės bėrimo elementas yra pūkšlė – odos paraudimas su centre esančiu patinimu. Oda ne tik parausta, bet ir pabrinksta. Jei perbrauksime ranka per tokią vietą, oda nebus lygi – bus iškilimas, primenantis uodo įgėlimą. Pūkšlės gali būti įvairaus dydžio – smulkios, stambios, susiliejančios.

Svarbiausias dilgėlinės bruožas – bėrimo elemento kintamumas. Pūkšlės vienoje vietoje niekada neužsibūna ilgiau nei 24 valandas. Žmogus gali sirgti savaites ar net metus, bet bėrimas kasdien atrodo kitaip: vakarykštės pūkšlės nebėra arba pasikeičia jos forma, kitoje vietoje atsiranda naujos. Dažnai matome ir gleivinių tinimą – pavyzdžiui, vokų, lūpų. Tokie simptomai rodo dilgėlinę kartu su angioedema. Jei norite įsitikinti, kad tai dilgėlinė, apibrėžkite vieną bėrimo vietą tušinuku. Po 24 valandų pažiūrėkite – jei bėrimas išnyko be pėdsako ir galimai atsirado kitoje vietoje, tai – dilgėlinė.

Burnos ar nosies gleivinės patinsta retai, dažniausiai vokai ir lūpos. Gali patinti liežuvis ar net gerklos, bet tai būna itin retai.

Kokios yra šios ligos priežastys?

– Priežasčių daug, ir ne visada jos susijusios su alergija. Svarbu atskirti ūminę ir lėtinę dilgėlinę. Ūminės dilgėlinės priežastys – virusinės infekcijos, kartais alergija maistui ar vaistams (ypač vaistams nuo skausmo, antibiotikams), kiti veiksniai. Pacientas dažnai pats pastebi ryšį su alergenu, jeigu dilgėlinė yra alerginės kilmės: suvalgo tam tikrą produktą ar išgeria vaistą – ir per 30–60 min. atsiranda bėrimas.

Tačiau jei žmogus sako, kad gyvenimas vyko įprastai, nieko naujo nevartojo, tuomet dažniausiai nustatome nealerginės kilmės dilgėlinę. Ūminė dilgėlinė paprastai praeina per 6 savaites. Daugumai žmonių ji baigiasi savaime. Lėtinė tęsiasi mėnesius ar net metus, paprastai nėra susijusi su alergija. Dažnai priežastis būna autoimuninė, kai organizmas pats gamina antikūnus prieš save. Tokiais atvejais eiga būna sunkesnė, kartais pacientai serga net dešimtmečius.

Indukuota dilgėlinė. Kas tai?

– Tai lėtinės dilgėlinės rūšis, kai bėrimai atsiranda dėl fizinių veiksnių: šalčio poveikio (šalčio dilgėlinė), saulės spindulių, dėl spaudimo (kai tam tikra vieta ilgiau spaudžiama), dėl kūno temperatūros padidėjimo sušilus po fizinio krūvio, karščiuojant (cholinerginė dilgėlinė). Viena dažniausių yra dermografinė dilgėlinė: pakasius ar perbraukus odą buku daiktu, po kurio laiko iškyla raudona, paburkusi juostelė.

Kokie simptomai labiausiai vargina?

– Pagrindinis – niežulys ir stiprus veido tinimas. Beveik visada bėrimas niežti, kartais degina. Jei jaučiamas deginimas, o bėrimas išlieka ilgiau nei dvi paras,  jo vietoje lieka melsva dėmė, reikėtų pagalvoti apie kitas ligas, pavyzdžiui, vaskulitą. Tinimo atveju pacientai jaučia tempimo, išsipūtimo jausmą.

Mūsų odoje yra putliosios ląstelės. Kai jas suaktyvina infekcijos, antikūnai ar alergenai – jos išskiria medžiagas, tarp jų histaminą. Histaminas plečia kraujagysles, padidina jų pralaidumą, dirgina jutiminius nervus, todėl oda parausta, patinsta ir niežti. Dėl to pagrindiniai vaistai yra antihistamininiai – jie blokuoja histamino poveikį.

Kaip gydoma dilgėlinė?

– Pradedame nuo antihistamininių vaistų. Nors priežastis ne visada alergija, bet histaminas dalyvauja visais atvejais. Paprastai skiriami neslopinantys antihistamininiai vaistai. Jei ir tai neveiksminga, turime biologinę terapiją – preparatą, surišantį tam tikrą baltymą, veikiantį putliąsias ląsteles. Jis taikomas sunkios, užsitęsusios dilgėlinės atvejais. Jei oda labai sausa, galima naudoti drėkinančius kremus. Kai kuriems pacientams niežuliui mažinti padeda vėsus dušas.

Ar vaikai taip pat serga dilgėline?

– Vaikams ūminę dilgėlinę dažniausiai sukelia virusai, galima viruso ir vartojamų vaistų sąveika, taip pat vaikams dažniau negu suaugusiems pasitaiko alergija maistui. Vaikai taip pat gali turėti lėtinę ar indukuotą dilgėlinę – simptomai ir gydymas nesiskiria nuo suaugusiųjų.

Kokių grėsmių gali kelti ši liga?

– Dilgėlinė gyvybei grėsmės nesukelia. Ji nemaloni, bet nepavojinga. Pavojinga ji gali būti tik jei yra anafilaksijos – sunkios sisteminės alerginės reakcijos – dalis, kai krenta kraujospūdis, atsiranda kitų simptomų. Bet izoliuota dilgėlinė gyvybei grėsmės nekelia.

Lėtinė dilgėlinė blogina gyvenimo kokybę: pacientai dažnai kenčia nuo nerimo, depresijos, jų emocinė būklė prilyginama sergantiems širdies ligomis. Žmonės bijo dėl savo išvaizdos, dėl to, kaip atrodys rytoj, ar galės dirbti, dalyvauti renginiuose. Dilgėlinė visada praeina. Ji gali tęstis metus, bet nėra viso gyvenimo liga. Yra gydymo priemonių, kurios padeda ją suvaldyti. Svarbu kreiptis į specialistus. Kartais prireikia ir psichologo pagalbos, nes stresas dažnai paūmina dilgėlinę.

Santaros klinikų inf.