Šilutės muziejus kasmet organizuoja renginį Mažosios Lietuvos gyventojų genocido dienai paminėti.
Iki 1944 m. Mažojoje Lietuvoje gyveno apie 2,6 mln. žmonių. Per paskutinįjį II pasaulinio karo pusmetį (1944 m. rudenį – 1945 m. pavasarį) dėl sovietų armijos vykdyto genocido gyventojų sumažėjo daugiau nei 4 kartus.
1944 m. spalį į jį įžengė sovietinė armija. Armijos tankai važiavo per visa, kas pasitaikydavo kelyje – per vežimus, arklius, griovė bėgančius žmones. Dauguma krašto vyrų tuo metu buvo patekę į nelaisvę arba žuvę, tad visa sovietinės armijos neapykanta ir kerštas teko Klaipėdos krašto moterims, vaikams ir seneliams.
1944-1949 metais pagrindinėje Mažosios Lietuvos dalyje – Karaliaučiaus krašte Maskvos Kremliaus nurodymu buvo įvykdytos per 300 tūkst. civilių gyventojų žvėriškos žudynės, o ir likę 100 tūkst. gyvųjų deportuoti.
Minint mūsų kraštiečių patirtas kančias, Šilutės muziejuje parodytas dokumentinis filmas, nufilmuotas vasarą rengtos mokslinės ekspedicijos metu. Kalbinti šišioniškiai pasakojo gyvenimo istorijas, dalijosi prisiminimais.
Akys švietė kalbant apie vaikystę
Iš praeities atėjusias dainas atliko folkloro ansamblis „Ramytė“ (vadovė Giedrė Pocienė). Renginio metu atidaryta ir fotografijų paroda. Joje įamžinta senųjų žmonių kasdienybė, kuri šiandien jau atrodo egzotiška.
Projektą „Mažosios Lietuvos studija: krašto praeities pėdsakų beieškant“ finansiškai remia Šilutės r. savivaldybė. Muziejaus istorikas Darius Barasa kalbėjo, jog jis projekto metu buvo mažas sraigtelis, slėpęsis už filmavimo kameros.
Pakalbinta per 10 šišioniškių, sukaupta apie 10 val. filmuotos medžiagos. Į pusantros valandos trukmės filmą norėta sutalpinti kuo daugiau istorijų, tačiau tai buvo nelengva. Su kiekvienu pašnekovu istorikai kalbėjo apie dvi valandas ir daugiau.
Prisimindama ekspediciją etnografė Indrė Skablauskaitė sakė, kad istorikus senieji vietos gyventojai priėmė labai šiltai – kaip geriausius draugus.
Pašnekovai pripasakojo ir liūdnų, ir linksmų istorijų. Ypač jų akys nušvisdavo, kai kalbėdavo apie vaikystę. Beveik visi filmo herojai atėjo į filmo pristatymą, džiaugėsi galėję išvysti save, išgirsti kaimynus.
Išliks muziejaus archyve
Į Vabalų kaimą muziejininkai važiavo 3 kartus. Kaskart kaimas atrodė vis kitaip, lyg būtų kitoks dangus, – filme prisipažino jie. Vabalų gyventojai vadinami pelkininkais, mat kaimo sodybos išsibarsčiusias durpynuose, netoli Kintų. Šio kaimo senbuvė Herta Kalvienė prisiminė, kad kadaise kaime gyveno net 42 šeimos.
Herta smagiai pasakojo, kaip išmokė vyrą žvejoti, apie potvynio nuplautą šieno kupetą, kaip užėjus didelei potvynio bangai ji su 32 karvėmis link Kintų išėjo… Dar ir dabar su drauge Laima Mačėniene iš Vabalų ji per Velykas nueina ant pylimo ir iššauna šampaną, pažymėdamos, kad tokių didelių potvynių nebėra.
Šie ir daugelis kitų šišioniškių pasakojimų išsaugoti skaitmeniniame muziejaus archyve, užrašyti ekspedicijos dienoraštyje ateinančioms kartoms.