Europos mituose drakonas įkūnija blogio idėją, Rytų Azijoje drakonai dažniausiai simbolizuoja dangiškąjį gėrį.
Pirmąjį drakono atvaizdą (jo ilgis apie 1, 78 m) ant bronzinio kiauto, nupieštą prieš 6000 m., archeologai aptiko dabartinės Kinijos pasienyje. Drakono kilmės ištakos randamos ir viename iš seniausių Kinijos mitologijos šaltinių – „Kalnų ir jūrų knygoje“.
Įvairiuose mituose drakonas vaizduojamas vis kitokiais pavidalais. Dažniausiai jis turi kupranugario galvą, elnio ragus, demono akis, karvės ausis, gyvatės kaklą, moliusko pilvą, karpio žvynus, erelio nagus ir tigro pėdas.
Mituose užfiksuota, jog egzistuoja drakonas, kuris galėjo bet kada pakeisti savo pavidalą ir tapti bet kokia kita būtybe, pvz., miela mergaite ar senuku, arba pavirsti kokiu nors daiktu. Dažnai Kinijos mitologijoje jis vadinamas lietaus valdovu ar griaustinio dievu.
Atsiradus modernioms mitų tyrinėjimo mokykloms, suskaičiuota apie 10 skirtingų drakonų rūšių: dangaus, žemiškasis, dvasių ir kt. Pasakojama, jog būta ir raguotų, ir neraguotų drakonų, kai kurie turėjo sparnus.
Būta drakonų, kurie saugojo žemės turtus, o ypač perlus. Viename mite pasakojama, jog drakonas, virtęs gražia mergaite, žaidė su perlais prie urvo, kai netikėtai pasirodė vyras. Mergaitė nuskubėjo į urvą, kur atgavo pirminį pavidalą – atvirto į drakoną, ir susibėrė perlus į kairę ausį.
Kinijos mituose drakonai dažniausiai neša gėrį, įkūnija dangiškąjį dvasingumą, o kartu in ir jang energiją. Tikima, kad ne tik dievai, bet ir drakonai apsaugo žmones nuo įvairių nelaimių.
Mitai liudija, kad šios mitologinės būtybės buvo svarbūs ir kaip šviesą saugantys dievai, susiję su saulės bei mėnulio egzistavimu visatoje. Dėl drakono sudvasinimo, jo garbinimo ir sutikrovinimo, valdžios pareigūnai išsisiuvinėdavo drakonų atvaizdus ant drabužių, o imperatoriai ant kojų turėdavo drakono pėdos simbolius, reiškiančius galią. Jei paprastas žmogus pasidarydavo tokius pėdos atvaizdus, jam grėsdavo egzekucija. Ant daugybės kaimo įėjimo vartų buvo vaizduojami drakonai, nes tikėta, kad jie apsaugos gyvenvietę nuo sausros ir bado.
Manoma, kad drakonai turėjo ir palikuonių, išvaizda visai nepanašių į juos pačius.
Japonijoje drakonas turi taip pat daugybę vardų. Kaip ir Kinijos mitologijoje, drakonas siejamas su rytais, t. y. su saulės tekėjimo kryptimi, ir pavasariu.
Japonijoje mitai apie drakonus yra sudėtingi ir painūs, todėl sunku atskirti vietinius drakonų mitus nuo perimtų. Japonijos drakonai pasižymi tuo, kad prie jų kūnų pridedamos kitų gyvūnų kūno dalys, pvz., drakonas, turintis ryklio ir krokodilo kūną.
Korėjos drakonų mitologiją paveikė Kinijos mitologinė sistema. Drakonai taip pat simbolizuoja dangiškąjį gėrį ir vaizduojami kaip vandens dievybės, o jų šaknys siejamos (kaip ir Kinijos bei Japonijos mitologijose) su kalnu ir vandeniu. Drakonai čia taip pat turėjo ne pirminį savo pavidalą, bet tai buvo būtybės, jungiančios įvairias gyvūnų kūno dalis.
Parengta pagal respublikinę spaudą.