Duona – vitaminų skrynia, todėl ją atidarinėti reikėtų kasdien

DSCF3850Juoda ar balta, kildinta raugu ar mielėmis, sėklomis ar vaisiais gardinta, pasakomis ir legendomis apipinta – duona neatsiejama kiekvienos kultūros, kiekvieno žmogaus kasdienio stalo dalis.

Vasario 5-ąją minėjome Duonos dieną, todėl šiandien „Sveikatos šaltinio“ skaitytojus kviečiame susipažinti su naudingosiomis šio gyvybiškai svarbaus maisto produkto savybėmis, apie kurias papasakoti sutiko Šilutės lopšelio – darželio „Gintarėlis“ bendrosios praktikos slaugytoja, sudarinėjanti valgiaraščius vaikams, Danutė Paldavičienė ir VšĮ Šilutės ligoninės dietistė Laimutė Izonienė.

Papasakosime ir apie gražią tradiciją – Duonos šventė paminėta Švėkšnoje ir pirmą kartą – Šilutėje.

Senovės lietuviai duoną garbindavo

Vasario 5-ąją nuo seno lietuviai garbino ugnies deivę Gabiją ir kasdieninį maistą – duoną. Šią dieną buvo kepama duona, atliekamos aukojimo apeigos Žemynai ir Žemėpačiui. Tikėta, kad apeigose pašventinta duona pagelbsti kilus gaisrui, saugo nuo ligų, nuo blogos akies (nužiūrėtoms karvėms grąžina pieną, atkeri nužiūrėtus žmones), padeda gydyti akių ligas, žaizdas, saugo nuo gyvatės įkandimo (reikia neštis kišenėje kai eini į mišką).

Kilus gaisrui duonos būdavo metama į ugnį, tikint, kad ugnis nurims ir nesunaikins namų. Šventinta duonelė būdavo užkišama po trobos rąstais palubėje, įkišama į namo pamatus. Tokios duonos gabaliuką padėdavo ant krosnies, kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų. Kilus perkūnijai, tokią duoną laikydavo suspaudę rankoje, kad perkūną atbaidytų.

Motinos, išleisdamos sūnus į kariuomenę, į drabužius įsiūdavo duonos trupinį, tikėdamos, kad sūnų aplenks kulka.
Atėjus krikščionybei senoji lietuvių šventė sutapatinta su šv. Agotos varduvėmis. Duona šią dieną pradėta šventinti bažnyčiose.

Priminė liaudies išmintįDSC05352

Tikriausiai vienas seniausių patiekalų, kuriuos žmonės pradėjo valgyti, yra duona. Buvo laikas, kai žmogus be duonos negalėjo išgyventi tiesiogine prasme. Tik šiais laikais duonos svarba dažnai pamirštama, netgi sakoma, jog duona tik iš bado valgoma.

Dabar daugelis etnografinių papročių ir švenčių jaunajai kartai mažai suprantamos ar žinomos arba visai nežinomos. Tai natūrali gyvenimo sričių pakitimų pasekmė, bet labai norisi, kad liaudies kūryba, etniniai papročiai, patiekalai, lietuvių liaudies dainos ir žaidimai kuo ilgiau būtų neužmiršti. Tokių minčių vedama, neįgaliųjų draugijos Švėkšnos padalinio pirmininkė Ingrita Riterienė pakvietė Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos trečiokus ir Švėkšnos specialiojo ugdymo centro ugdytinius dalyvauti Duonos šventėje.

Šventė Švėkšnoje prasidėjo seniūnui A.Šepučiui iškilmingai į salę įnešus duonos kepalą, kurį iškepė pati renginio organizatorė Ingrita. Jisvečius pamalonino lauktuve – mažyčiu duonos pagranduku, iškeptu šiai progai šventės rėmėjų švėkšniškių V. ir A.Toliušių kepykloje, perrištu linine juostele, papuoštu javų varpomis bei patarle apie duoną.

Vaikai dainavo, minė mįsles, šoko, deklamavo eiles apie duoną. Senoviniu instrumentu – bandonija, sau pritardamas grojo ir lietuviškus romansus dainavo švėkšniškis Mindaugas Nogaitis.

Gražų įspūdį visiem paliko draugijos narių – Stasės, Irenos, Danutės išsakyti gražiausi žodžiai pagrindiniam šventės akcentui – duonai. Skambėjo ne tik poezijos posmai, patarlės, buvo prisimintos ir duonos kepimo apeigos. Sužinojome, kad senovėje kepant duoną buvo draudžiama kalbėtis arba būti išsižiojusiems, nes duonelė gali sutrūkinėti, kad nukritusį ant žemės duonos gabalėlį žmonės pagarbiai pakeldavo, pabučiuodavo ir suvalgydavo.

Po oficialiosios dalies visi pakviesti prie vaišių stalo pasišnekučiuoti, tarpusavyje pabendrauti, paragauti ne tik lietuviškos, naminės, bet ir vokiškos, indiškos, airiškos, angliškos, norvegiškos, švediškos ir slovakiškos duonos. Šventės svečiams nuotaikingai grojo švėkšniškis muzikantas Vytautas Raibys.

Duonoje įžvelgiamas stebuklas

DSC05364Tešlos užraugimui ir duonos kepimui senovėje buvo teikiama sakralinė prasmė. Šis darbas šventas – jis imituoja pasaulio sutvėrimą. O kepalėlis yra tarsi jo modelis, kryžiaus ženklu padalytas į keturias pasaulio šalis. Todėl niekada nevalia duonos dėti padu į viršų – sutriks pasaulyje nusistovėjusi tvarka.

Duoną šventinęs Švėkšnos parapijos klebonas kunigas Saulius Katkus pastebėjo, kad duonoje slypi sakralumas. Duoną vadiname ir šventa, ir kasdienine. Ta pati kasdieninė mūsų duona kartu ir stebuklinga – nuo seno jai priskiriama ypatingų, magiškų galių, o kaip simbolis ji sudėtinga, turi daug prasmių. Tai akivaizdu, kad ir maldose prašome Dievo: „Duonos kasdieninės duok mums šiandien“.

Krikščionybėje duona tapo paties šventumo simboliu. Kristus yra ne tik duodantis dangaus maistą – gyvybės duoną, bet ir pats yra gyvenimo duona. Duona krikščionybėje tapo nušvitimo, aukščiausio sąmoningumo simboliu. Šventos duonos valgymas simbolizuoja atsivėrimą dieviškai išminčiai ir malonei. Duona krikščionybėje dar yra ir meilės laidininkė. Dalijimasis duona – artimo meilės liudijimas.

Mums kiekvienam duona – visų pirma gyvenimo simbolis. Mąslus žmogus, valgydamas duoną kasdieninę, burnoje jaučiąs gyvenimo skonį. Juk duona nuo seno – gerovės, vaisingumo, laimės ir apsaugos nuo blogio simbolis. Ją reikia gerbti, tausoti.
Kad ant stalo būtų padėtas duonos kepalas, turi būti nueitas ilgas kelias: nuo žemės arimo, grūdo pasėjimo, malimo, kepimo ir t. t. Duonos gimimas asocijuojasi su žmogaus gyvenimu, dvasiniu tobulėjimu. Todėl duona tokia sava, lyg ji būtų gyva. Duona, pasak liaudies išminties, simbolizuoja gerumą, stiprybę, protą, ištikimybę. Senieji išminčiai sako, kad sapnuoti duoną yra geras ženklas.

Duonos įvairovė

Šiais laikais duonos pasirinkimas – itin platus, ji kepama iš įvairiausių rūšių miltų: kvietinių, ruginių, avižinių rupių ir nerupių, viso grūdo. Duonos vartotojai gali mėgautis duona, iškepta iš 4, 5 ar netgi 6 rūšių grūdų.
Iš kvietinių miltų iškepta duona būna šviesesnė ir švelnesnio skonio. Iš kvietinių miltų taip pat kepami batonai, pyragai, bandelės.

Duona gardinama įvairiais priedais – sėklomis, vaisiais, o didesniuose prekybos centruose netgi galima įsigyti duonos su lašinukais.

Valgydami įvairiais komponentais praturtintą duoną, žmonės ne tik suteikia organizmui energijos, bet ir papildo jį vertingomis medžiagomis, kurios atlieka įvairias funkcijas medžiagų apykaitoje ir padeda reguliuoti biologinius procesus. Gali reguliuoti biologinius apsauginius organizmo mechanizmus, apsaugoti nuo specifinių ligų, gali pagreitinti organizmo atsistatymą po ligų.

Duona – pagrindinis angliavandenių šaltinis

Pasak specialistų, duona – vitaminų skrynia, todėl ją atidarinėti reikėtų kasdien. Daugiausia duonoje yra B ir E grupės vitaminų, dar randama vitamino PP, taip pat daug kalcio, kalio, magnio, fosforo, geležies. Grūdų baltymuose yra visos pagrindinės amino rūgštys, grūduose gausu mineralinių medžiagų, mikroelementų bei vitaminų.

Duona kartu su kitais grūdiniais produktais ir bulvėmis yra sveikos mitybos piramidės pagrindas, o tai reiškia, kad šių produktų žmogus turi  valgyti kelis kartus per dieną. Duona yra pagrindinis angliavandenių šaltinis, kuriems oksiduojantis išsiskiria energija, naudojama organizmo gyvybinėms funkcijoms palaikyti bei šilumai gaminti.

100 gramų ruginės duonos (maždaug dviejose riekėse) yra 1 g riebalų, 6 g baltymų, 4 g angliavandenių, o jos kaloringumas – 190 kcal. 100 g kvietinės duonos yra 7 g baltymų, 0,9 g riebalų, 4,9 g angliavandenių (226 kcal).

Iš duonos gaunamų angliavandenių energija turėtų sudaryti apie 30-40 proc. visos žmogaus per dieną gaunamos energijos.
Duonoje yra maistinių skaidulų, t.y. organizmo nepasisavinamų angliavandenių, tokių kaip ląsteliena ir hemiceliuliozė. Nors žmogaus organizmas maistinių skaidulų beveik nepasisavina, tačiau jos turi didelę įtaką maisto virškinimui – skatina virškinimo trakto judesius ir greitesnį maisto judėjimą.

Duoną valgyti būtina.  Anot Šilutės ligoninės dietistės L.Izonienės, duona ir batonas žmogaus organizmui yra būtini, tačiau turėtų būti vartojami su saiku. Suaugęs žmogus per dieną turėtų suvalgyti nuo 150 iki 200 gramų duonos ir maždaug tiek pat batono.

Saldžių pyragų ir bandelių reikėtų vengti, bet, anot dietistės, visiškai išbraukti iš valgiaraščio nepatartina, net ir stengiantis padailinti savo kūno linijas. „Nereikia laikytis super dietų, bet tiesiog reikia mažiau valgyti. Vietoje riekės duonos suvalgykite mažytę riekutę arba pusę riekelės tamsios duonos, gabaliuką batono“, – pataria ji.

Visiškai nesveika valgyti šviežią, šiltą, ką tik iš krosnies ištrauktą duoną, nes ji apsunkina virškinimo sistemą. Anot L.Izonienės, prieš patekdama ant stalo duona turėtų būti bent jau parą pastovėjusi.

Su raugu iškepta duona vertingesnė

D.Paldavičienė pasakojo, kad nuo 1 iki 3 metų amžiaus vaikams per dieną kvietinės duonos reikėtų suvalgyti 55 g, o ruginės – 25 g (iš viso 80 g duonos). Darželinukams nuo 3 iki 7 metų per dieną reikėtų suvartoti 80 g kvietinės ir 40 g ruginės duonos – išvis 120 g.

Pasirinkti, kurią duoną – šviesią ar tamsią – valgyti, yra kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. Ruginė duona turi daugiau vitamino E ir B bei folio rūgšties, mineralinių medžiagų (magnio, kalio, kalcio, geležies). Kvietinė duona turi mažiau naudos žmogaus organizmui, bet ji yra švelnesnio skonio ir puresnė.

Su natūraliu raugu iškepta duona žmogaus organizmui yra vertingesnė, negu kildinta su mielėmis. Anot D.Paldavičienės, su mielėmis iškepta duona yra tarsi išpurenta, išpūsta, bet mielės nėra taip jau blogai – jos turi daug vitamino B.
Žmogus per parą turėtų suvartoti vieną dalį baltymų, vieną dalį riebalų ir keturias dalis angliavandenių (gaunamų iš grūdinių kultūrų, o ne kartu su riebalais ar iš cukraus). „Tokį santykį išlaikant, žmogaus organizmas gauna normalų kiekį maisto medžiagų ir netunka“, – apie sveiką vaikų ir suaugusiųjų mitybą pasakojo D.Paldavičienė.

Prasmingas renginys Neįgaliųjų draugijoje

Duonai skirta šventė „Gerbkime duoną – gyvybę žmonių“ šiemet pirmą kartą surengta Šilutės neįgaliųjų draugijoje. Ketvirtadienį visi norintieji dalyvauti renginyje vos tilpo Neįgaliųjų draugijos salėje.

Šios prasmingos idėjos sumanytojos – draugijos pirmininkė Laimutė Dulkytė ir tarybos narė Aldona Petkienė sakė tokią mintį pasiskolinusios iš Švėkšnos neįgaliųjų, kurie Duonos šventę rengia jau daug metų.

Į Neįgaliųjų draugijos patalpas suvažiavo nariai iš visų kitų seniūnijų. Viena po kitos pro duris žengiančios šeimininkės dėjo ant stalų pačių keptas duoneles: didesnius ir mažesnius kepalėlius, iš juodų ir baltų miltų iškeptus, grūdais, uogienėmis ir kitokiais pagardais gardintus.

Kiek iš viso tądien čia sunešta duonos rūšių, organizatorės nesuskaičiavo, bet kokiu atveju – tikrai daugiau nei dešimtis. Štai vien tik Eugenija Savickienė iškepė 5 rūšių duonos.

Ant stalų neįgalieji dėjo ne tik įvairiausius duonos kepalėlius, bet ir pyragus, žagarėlius, kitokius kepinius.
Pasak šventės rengėjų, tądien ant stalų nebuvo nė vieno pirkto produkto – tik pačių gaminti.

Skambėjo mįslės, patarlės ir dainos apie duoną, visoms duonos kepėjoms įteikti prizai, o kiekvienam svečiui namo išeinant įdėtas lauknešėlis – klebono Stasio Toleikio pašventintos duonelės.

Daugiau nuotraukų „Šilutės naujienų“ Facebook albume!