Vienas pirmųjų pradėjo dokumentavimą
H. Šojus (g. 1845 m.) buvo kilęs iš senojo vokiško dvarininkų luomo. Tačiau jis išsiskyrė ne vien socialine padėtimi – jį nuo jaunystės traukė istorija, etnografija, vietos kultūrinis paveldas. Skirtingai nei daugelis to meto dvarininkų, kurie daugiausia rūpinosi ūkio reikalais, H. Šojus didelę dalį savo gyvenimo ir išteklių skyrė kultūrai. Jis suprato, kad tautos tapatybė ir dvasinė stiprybė slypi jos praeities pažinime bei išsaugojime.
Vienas svarbiausių H. Šojaus darbų buvo archeologinės kolekcijos kaupimas. Šioje srityje jis buvo vienas pirmųjų Klaipėdos krašte, pradėjęs sistemingai rinkti ir dokumentuoti radinius. Didžioji dalis eksponatų buvo surinkta Mažosios Lietuvos teritorijoje – nuo Kuršių nerijos iki Nemuno deltos. Kolekciją sudarė įvairių laikotarpių archeologiniai radiniai: nuo titnaginių ir akmeninių įrankių, datuojamų neolitu, iki romėniško laikotarpio monetų, geležinių ginklų, žalvarinių papuošalų bei kasdienės buities daiktų. Tokia įvairovė leido ne tik iliustruoti skirtingus priešistorės ir istorinius laikotarpius, bet ir rekonstruoti to meto žmonių gyvenimo būdą, technologinius įgūdžius, meno sampratą.
H. Šojaus kolekcijos vertę didino eksponatai ir jų nuoseklus fiksavimas dokumentuose. Daugelis radinių buvo pažymėti originaliomis ranka rašytomis etiketėmis, kuriose nurodyta radimo vieta, laikas ar kiti faktologiniai duomenys. Tai rodo ne mėgėjišką, o gerai apgalvotą ir struktūruotą požiūrį į kolekcionavimą.
Vertinga ir sūnaus kolekcija
H. Šojus suvokė, kad archeologiniai radiniai – tai ne tik istoriniai objektai, bet ir vertinga informacija apie žmogaus ryšį su aplinka, technologijų raida, kultūriniais mainais. Archeologine veikla aktyviai užsiėmė ir jo sūnus Erichas Šojus. Jaunuolis nuo mažens domėjosi tėvo veikla, o vėliau aktyviai į ją įsitraukė. Lemiamas lūžis įvyko susipažinus su Karaliaučiaus universiteto profesoriumi Adalbertu Becenbergeriu – žymiu kalbininku ir archeologu. Profesoriaus įtakoje Erichas ėmė dalyvauti archeologinėse ekspedicijose, iš pradžių kaip pagalbininkas, vėliau – kaip savarankiškas archeologas. Iki Pirmojo pasaulinio karo jis buvo surinkęs nemažai archeologinių radinių, kurių dalis papildė šeimos kolekciją. Kai kurie buvo įsigyti privačiai, kiti – aptikti atsitiktinai, tačiau didelė dalis – atrasti tikslingų tyrimų metu.
Ypač išsiskiria Ericho surinktų titnaginių ir akmeninių kirvukų kolekcija. Tai viena vertingiausių kolekcijų visame Šojaus archeologiniame fonde – ne tik dėl senumo, bet ir dėl autentiško žymėjimo bei geros būklės. Šie istoriniai artefaktai atskleidžia ne tik techninius įgūdžius, bet ir senųjų bendruomenių pasaulėžiūrą – kirvukai galėjo turėti ne tik praktinę, bet ir simbolinę reikšmę.
Šiandien didelė dalis H. Šojaus archeologinės kolekcijos saugoma ir eksponuojama Šilutės H. Šojaus muziejuje. Tarp vertingiausių eksponatų – vėlyvuoju neolitu datuojamas žmogaus kaukolės fragmentas, romėniškos monetos, įvairūs žalvariniai ir geležiniai dirbiniai, buities įrankiai. Kiekvienas jų – savotiškas istorijos liudytojas, leidžiantis lankytojui prisiliesti prie regiono praeities.
Išgelbėjo daug istorinių artefaktų
Tačiau archeologija – tik viena iš H. Šojaus veiklos sričių, ne mažiau svarbi buvo ir jo biblioteka. Per kelis dešimtmečius jis sukaupė įspūdingą knygų rinkinį – nuo mokslo veikalų iki retų leidinių vokiečių, lietuvių, lotynų bei kitomis kalbomis. Biblioteka atspindėjo platų dvarininko interesų spektrą: joje buvo knygų apie istoriją, religiją, geografiją, etnografiją, kalbotyrą. Ši kolekcija tarnavo ne tik asmeniniams poreikiams – biblioteka buvo atvira vietos šviesuomenei – kunigams, mokytojams, inteligentijai. Tokio pobūdžio atvirumas buvo retas reiškinys tais laikais. Privačios bibliotekos dažniausiai būdavo skirtos tik savininkų aplinkai. Tačiau H. Šojus tikėjo žinių galia ir siekė, kad sukaupti leidiniai būtų naudingi visuomenei. Tai rodo ne tik jo švietėjišką požiūrį, bet ir aiškų suvokimą, kad pažanga įmanoma tik tada, kai žmonės turi galimybę naudotis informacijos ir švietimo šaltiniais.
H. Šojaus muziejus Šilutėje tapo vienu pirmųjų privačių muziejų visame Klaipėdos krašte. Jis buvo atviras lankytojams, o eksponatai demonstruojami kaip krašto praeitį iliustruojantys istoriniai artefaktai. Muziejaus koncepcija atitiko modernias, tuo metu Vokietijoje plintančias muziejininkystės tendencijas – tai rodo, kad H. Šojus sekė Europines kultūros kryptis ir gebėjo jas pritaikyti savo krašte.
H. Šojus nusipelnė, kaip kultūros paveldo saugotojas ir vietos kultūrinės tapatybės formuotojas. Jo dėka daugelis istorinių artefaktų buvo išgelbėti nuo užmaršties, išsaugoti ir pristatyti visuomenei. Jis nebuvo akademinis mokslininkas, tačiau savo kultūrine veikla pranoko daugelį – ne tik kaupė kolekciją, bet ir sukūrė jos edukacinę vertę ir prieinamumo visuomenei galimybę.
Šiandien, žvelgdami į Šilutės muziejų ar atsiversdami jo bibliotekos leidinių sąrašus, matome ne tik kolekciją – matome žmogų, kuris suprato savo krašto vertę, mokėjo ją saugoti ir skatinti kitus ją pažinti.