Dvi našlaites auginanti močiutė: „Pasirinkimo nebuvo – turėjau tapti mama“

naslaiciu istorija stalaiViskas buvo dar taip neseniai, dar taip skauda… Bet šilutiškė Gražina Lopaitė sutinka kalbėtis apie spalį Šilutėje įvykusią tragediją, sukrėtusią ir visą Lietuvą, kai nuo sugyventinio rankos žuvo vos 25-erių moteris.

Lina nebuvo Gražinos dukra, ji – jos buvusioji marti, bet moterys, paneigdamos populiarius mitus apie neįmanomą anytų ir marčių bendravimą, buvo labai artimos. Ir praėjusių metų rudenį taip pat jau planavo Naujųjų metų sutikimą kartu…

Dabar tas bendras dienas Gražinai kasdien primena per kambario langą matomi buvusių Linos namų langai ir Gražinos namuose gyvenančios dvi našlaitės pradinukės Linos dukrelės: viena – Gražinos žuvusio sūnaus, kita – kito Linos vyro.

Mergaites priglaudusiai močiutei teko nutraukti darbą užsienyje, tenka iš naujo tapti mama, o tai – ne visai paprasta.

Anot pačios Gražinos, be daugybės geraširdžių šilutiškių paramos, kurių aplink ją buvo ir dabar yra tiek daug, būtų ir visai neįmanoma. Todėl ji ir nori kalbėti.

Pasirinkimo nebuvo

Praėjusių metų spalio 18-oji buvo ta lemtinga diena, kuomet Gražina, dirbdama Vokietijoje, sulaukė draugės skambučio. „Blogos naujienos – Lina reanimacijoje“, – pranešė ji.

Kai Gražina susisiekėsu Šilutės ligonine, Linos čia jau nebebuvo, ji buvo išgabenta į Klaipėdos ligoninę. O paskambinus ten medikai išsklaidė bet kokias viltis – jauna moteris jau buvo mirusi. Šiemet sausio 13-ąją Linai būtų suėję 26-eri, moterį pražudė jos bendraamžio sugyventinio Artūro rankon paimtas peilis…

Gražina sugebėjo greit grįžti namo, suspėjo į laidotuves. Ir jau tomis dienomis išgirdo Savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialisčių klausimą: kas bus su mergaitėmis?

Rinktis nebuvo iš ko, mat Gražinai nesutikus jų globoti, mergaites būtų tekę vežti į vaikų globos namus. Bet ji sutiko ir jai nedelsiant buvo suteikta laikinoji mažamečių globa. Nuolatinės globos ji galės po pusmečio reikalauti teismo keliu.
Taip dvi pradinukės iš karto po laidotuvių parkeliavo į Gražinos namus.

Jaunesnioji mergaitė yra tikra Gražinos anūkė, jos žuvusio sūnaus dukra, vyresnėlės tėvas gyvas, bet gyvena užsienyje ir auginti dukters nesiekia.

Gražinai mergaitės niekada nebuvo svetimos: ji su jų mama nuolat lankė viena kitą, grįžusi atostogų moteris irgi su lauktuvėmis skubėdavo lankyti anūkių – taip ji vadina abi mergaites.

Dievulis paėmė, kad kančios baigtųsinaslaiciu istorija lova

Gražina pasakoja, jog su naujuoju draugu Lina gyveno vos kelis mėnesius, nors sakė jį pažįstanti seniai. Šiandien Gražina jau žino tai, ko, pasak jos, nežinojo net ir Lina – kad vyras buvo net 8 kartus teistas už chuliganizmą ir vagystes. Bet žiaurus, anot Gražinos, neatrodė. Tiesa, kartą ji matė, kaip jis Linai trenkė per veidą, ir pati nedelsdama pranešė apie tai policijai. Tuomet vyras pabėgo, bet vėliau Lina jam atleido, susitaikė, ir gyvenimas tekėjo kaip tekėjęs.

Lina nenorėjo, kad jos buvusi anyta matytų ją mėlynėmis išmargintu veidu, tad daugiau tokių atvejų Gražina ir nežinojo. Sako, jog tik laidotuvių dienomis vienas po kito apie tai, kad sugyventinis nevaldė rankų, jai pradėjo pasakoti kiti žmonės.

Peiliu padaryta mirtina kirstinė – pjautinė žaizda galvoje – tokią Linos mirties išvadą pateikė teismo ekspertai.

Gražina neneigia, kad Linos sugyventinis Artūras gėrė, bet tuoj po tragedijos jo kraujyje rasta vidutinio girtumo dozė – 1,29 promilės, regis, nėra tokia baisi, kad žmogus nebesuvoktų, ką daro?..

„Kiek ji kentėjo? Ir jos ankstesnis vyras ją mušė. Dievulis turbūt todėl ją ir pasiėmė, kad jos kančios baigtųsi“, – lyg teigia, lyg klausia Gražina.

Apie tai, kad daug kančios buvo atseikėta ir jai pačiai, nutyli, nors ta kančia ir šiandien ne mažiau drasko širdį: išauginusi tris savo sūnus, du iš jų jau palaidojo.

Mergaitėms teko peržengti per mamą

Baisiausia, anot Gražinos, kad visą mamos egzekuciją matė tuo metu kitame kambaryje buvusios mažylės. Išsigandusios patėvio riksmų ir pažadų „visas išpjauti“, jos susigriebė drabužius, batukus ir basomis kojomis išspruko į lauką. Prieš tai turėjo padaryti bene sunkiausią darbą – peržengti tarpduryje nugriuvusią leisgyvę mamą…

Bėgdama į kitos močiutės namus vyresnėlė sugebėjo paskambinti specialiosioms tarnyboms, tad netrukus į nelaimės vietą atskubėjo ir policija, ir greitoji.

Gražina ir dabar nežino, ar skubėdamos sesutės matė didžiausius mamos sužeidimus, ar jie praslydo pro akis… Užtat gerai žino kitką: pradinukėms tai buvo toks milžiniškas sukrėtimas, kad jos dar neatsigavo ir šiandien. Našlaičių globėja naktimis nuolat girdi iš miego pašokančios vyresnėlės šauksmus, mato, kad mergaitės ir šiandien negali kalbėti apie mamą, kad bijo pasilikti vienos. O miegoti visos trys vis dar gula taip ir neišjungusios šviesos…

Galimybės dirbti nebeturi

Gyvos, judrios ir be paliovos kalbančios – taip Gražina apibūdina savo anūkes. Atneša jų nuotraukas, palydi jas epitetais „mano gražuolės“, „mano saulytės“.

Bet sutinka, kad taip netikėtai priimti į namus gyventi du mažus vaikus – didelis iššūkis, su kuriuo nelengva susidoroti. „Mergaites auginti turėjau pradėti staiga ir nuo nulio“, – įvertina moteris.

Jos namuose nebuvo net elementariausių baldų, tokiems vaikams pritaikytų, – nei stalų, nei lovų. Nėra ir dušo, tad prausti mergaites ji iki šiol vedasi pas geruosius savo kaimynus. „Juk neišplausiu aš tokių ilgų kasų dubenyje?“ – sako.

Ji jau užsakė mergaitėms dviaukštę lovą, kuri netrukus bus parvežta į namus. Reikės mokėti ir už dušo įrengimą. Laimė, kad nuomojamo buto šeimininkas nuomos neprašo, antraip Gražinai būtų visai riesta.

Galimybės važiuoti dirbti į Vokietiją ji, žinoma, jau nebeturi, tad džiaugiasi bent radusi močiutę, kuriai kelis kartus per savaitę reikia pagalbos. Popietes stengiasi ištaikyti laisvas, kad galėtų iš Dienos centro parsivesti anūkes – jos bijo vaikščioti vienos.
Dar vienas pokytis moters gyvenime tai, kad dabar laiko sau turi žymiai mažiau. „Jos milijoną kartų per dieną ištaria „močiute“, atbėga su visokiausiais klausimais, ir į visus reikia ieškoti atsakymų“, – pasakoja pašnekovė. Net anglų kalbos žodžius iš naujo išmokusi, nes reikėjo mokyti mergaites.

Šilutėje tiek daug gerų žmonių

Artėjant Kalėdoms Šilutėje surengto labdaros koncerto „Žiemos šokis“ metu buvo surinkta nemažai lėšų, kuriomis paremtos nepasiturinčios šeimos. Vaiko teisių apsaugos skyriaus paskelbtą Linos ir jos dukrelių istoriją išgirdo baldų salono „Ingada“ savininkė Dalia Dambrauskienė. Ir netrukus Gražinos namuose jau stovėjo verslininkės dovanoti du nauji rašomieji stalai ir kėdės.

Moteris prisimena ir UAB „Dauparų žuvis“, kurioje dirbo Lina, vadovo Ramūno Vaškio paramą laidotuvėms ir rūpestį jos anūkėmis. „Ir Vaiko teisių apsaugos skyrius, ir Šilutės seniūnijos socialinės darbuotojos, ir mano anūkių mokytojos, ir visi kaimynai… Aplink mus buvo ir dabar yra tiek gerų žmonių, kad aš net nemaniau, kad jų Šilutėje iš viso tiek esama. Visi padėjo kuo galėjo: kvietė mergaites į įvairius renginius, kad jos bent kiek užsimirštų, nešė dovanas“, – kalba Gražina, nuolat prisimindama dar ir dar ką nors, kam buvo užmiršusi padėkoti.

„Lenkiu savo galvą prieš visus, kurie palaikė, padėjo, buvo kartu su mumis“, – sako pusamžė moteris.

Įvyko pirmasis teismas

Sausio 20-ąją Gražina pirmą kartą po nelaimės matė Liną nužudžiusį sugyventinį – ji dalyvavo Klaipėdos apygardos teisme vykusiame pirmajame teismo posėdyje. Ji – nukentėjusioji pusė, kuri turėjo pareikšti ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo mergaitėms. Dėl sumos dydžio ji dar tarsis su teisininkais.

Moteris supranta – žudikas nieko nemokės, bet tvarka tokia, kad tą žalą atlygina valstybė, kurios rūpestis vėliau yra ją išsireikalauti iš kaltininko.

Tik nėra sumos, kuri atpirktų mergaitėms motinos, o jai – marčios netektį…

„Buvo labai sunki diena. Buvo sunku jį matyti, girdėti, kaip jis tyčiojasi iš artimųjų, kai žurnalistė paklausė, gal norėtų jų atsiprašyti… Nors dėl žmogžudystės prisipažino, bet nemačiau akyse jokio gailesčio. Negalėjau sulaikyti ašarų“, – pasakojo Gražina.

Kitas teismo posėdis numatytas vasario viduryje.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.