Dviejų paauglių globėja Agnė: apie bandymus ją paprotinti, „ežiukų spyglius“ ir žodį „Mama“

„Jie – mano vaikai. Niekada nejaučiau, kad jie ne mano“, - tvirtai taria jauna moteris, glausdama prie savęs du paauglius – 15-metį ir metais vyresnę jo sesę.
Du paauglius globojanti šilutiškė neneigia, kad pradžioje jautė padidintą aplinkinių domėjimąsi jos šeima. Per 5 metus tas domėjimasis atslūgo. Asociatyvi nuotr.

Ir tik gerai pažįstantys šią šeimą žino: jie nėra tikrieji jos vaikai, ji – jų globėja, o tikroji – biologinė motina laimės ieško užsieniuose…

Simboliška, kad likimas mus suveda Motinos dienos išvakarėse, nes labiau tinkamo laiko kalbėtis apie meilę svetimiems vaikams vargu ar rastume.

Ir dar labiau simboliška, kad būtent šiemet, kuomet šalies Prezidentūra Motinos dienos proga pradėjo tradiciją pagerbti ne tik motinas, bet ir globėjas.

Jokių svarstymų nebuvo

Amelija ir Kęstutis Agnės (visų vardai pakeisti) šeimoje jau 5 metai. Tiesa, jie nėra visai svetimi, sesė ir brolis Agnės giminaitės atžalos. Moteris pasakoja, jog dar vaikystėje, kuomet ji augino neįgalią savo dukrelę, jie kartais svečiuodavosi jos namuose.

Vėliau Agnės dukrelė mirė, ji liko viena. Ameliją ir Kęstutį jau augino jų močiutė, kurios sūnui ir marčiai savo vaikų nereikėjo. Bet atėjo laikas, kuomet artimiesiems ir vaikų teisių specialistams teko daryti rimtą pasirinkimą: sena moteris gyveno paskutiniąsias valandas, po mėnesio mirė ir vaikų tėvas…

Tada Agnei buvo užduotas tiesus klausimas: ar priimsi į savo šeimą gyvą mamą turinčius našlaičius?..

„Jokio svarstymo nebuvo, jokio laiko apsispręsti man nereikėjo“, – tvirtai sako Agnė.
Užtat buvo bandymų ją „paprotinti“. „Kam tau to reikia? Gyventum, sau dabar laisvai viena ir vargo nematytum“, – taip ir panašiai Agnei sakė ne vienas.

Kaip ji reagavo? „Nekreipiau dėmesio. Tai buvo mano sprendimas ir niekam neleidau į tai kištis“, – atsako ji. „Ir niekada dėl to nesigailėjau“, – dar priduria.

Buvo ir problemų, ir pokalbių

Tiesa, laiko reikėjo kitiems dalykams. Teko lankyti Vaiko gerovės ir globos centre organizuojamus 7 savaičių Globėjų ir įtėvių mokymo ir konsultavimo (GIMK) mokymus, bet moteris tuo tik džiaugiasi.
„Sužinojau pagrindinius dalykus kaip kurti artimus santykius su vaikais, kaip reaguoti sudėtingesnėse situacijose. Gavau ir teorinių, ir praktinių patarimų, tomis žiniomis pasinaudojau kaip įžanginiu vadovėliu“, – sako ji.

Centro direktorė Audronė Čekanskienė ir globėjų mokymus vedanti atestuota socialinė darbuotoja Eglė Vermontienė antrina, kad Agnė turi prigimtinę dovaną – prieraišumą ir meilę vaikams. Be to, ji geranoriškai priima bet kokią pagalbą, su specialistais tariasi kiekvienu sudėtingesniu atveju, atsižvelgia į patarimus. Ji jungiasi prie savipagalbos grupės ir mielai dalijasi savo patirtimi.

Tiesa, Agnė neneigia, kad būta visko. Buvo ir „ežiukų spyglių“, ir bandymų grįžti namo vėliau nei sutarta, ginčų kai laikas eiti miegoti ar dukters bandymų iššaukiančia poza praeiti pro pažįstamus suaugusiuosius… Šiandien tokių dalykų jau nebėra.

„Bet kurioje vaikus auginančioje šeimoje to nebuvo?..“, – retoriškai klausia direktorė A. Čekanskienė ir E. Vermontienė. Ir pastebi, kad globėjų šeimose kylančias problemas mūsų visuomenė vis dar kažkodėl linkusi akcentuoti ir išpūsti.

Beje, šeima globos netekusiems vaikams gali tapti ne tik pora, bet ir vienišas žmogus.
O Agnė priduria, kad ir ji pradžioje jautė tą aplinkinių žvilgsnį „lyg pro didinamąjį stiklą“. Dabar jau nebejaučia.

Buvo jos šeimoje ir daug pokalbių su vaikais siekiant jų atvirumo. Kaip pavyko? Agnė sako, kad ne iš karto, bet ji sugalvojo vieną gudrybę: kad vaikams būtų lengviau ko nors paklausti ar išsikalbėti, ji pasiūlo tai išsakyti… nusisukus ir nežiūrint jai į akis. Paaiškėjo, kad tai veikia.

Brangių daiktų nereikia

„Man tiesiog pakliuvo labai geri vaikai“, – lyg ir apibendrina Agnė. Ir pasakoja, kad ir pradžioje, ir dabar stengiasi su vaikais daug kalbėtis. „Stengiuosi būti jiems draugė, bet esu nustačiusi ir to artumo ribas, stebiu, kad mano vaikai jų neperžengtų“, – sako moteris.

Pasak E. Vermontienės, vienas pagrindinių globos tikslų yra siekis, kad vaikai neprarastų ryšio su savo biologiniais tėvais. Agnė dėl to labai stengiasi – nuolat paragina savo vaikus skambinti mamai. O pati prisipažįsta vis pagalvojanti, kaip ta moteris jaučiasi atėjus Motinos dienai? Kaip ji gali gyventi nematydama savo vaikų?.. „Aš negalėčiau, man skaudėtų širdį. Man taip gera, kad juos turiu“, – sako ji.

Skatina ji ir savo vaikų svajones, ragina ruoštis savarankiškam gyvenimui, o kad tos svajonės pildytųsi – pagal galimybes pildo ir jų sąskaitas.

E. Vermontienė pastebi, kad Agnė, net ir dirbdama kelis darbus randa laiko pabūti su savo vaikais. O pati Agnė stebisi, kad jos vaikams nereikia brangių daiktų. Kur kas labiau jiems reikia bendravimo, apkabinimo, skiriamo laiko. „Jie tada tiesiog ištirpsta“, – sako ji.

Moteriai gera, kad ji nesijaučia kontroliuojama. „Centro specialistės nevaržo ir nesikiša į mūsų asmeninį gyvenimą, tai aš jų klausiu ir tariuosi“, – sako ji.

O visas jos pastangas neabejotinai atperka vienas vienintelis vaikų žodis – „Mama…“