Vėjo, saulės, vandens ir Nemuno deltos Atmatos upės kraštovaizdžio prieglobstį renkasi žmonės, norintys pailsėti nuo miesto šurmulio. Šilutės seniūnijos Šyšos kaimo turizmo sodyboje, primenančioje vasaros stovyklą, nuolat yra poilsiautojų.
Jaunesni žmonės, ieškantys aktyvaus poilsio, darbo kolektyvai, žmonės, švenčiantys asmenines šventes ir norintys bent trumpam atitrūkti nuo įprastos aplinkos, į šią sodybą keliauja savaitgaliais. Tekančio vandens ramybės ir paupio nendrių šiurenimo pasiilgę žmonės sodyboje mielai leidžia atostogas.
Paradoksalu, bet tokią poilsio oazę ant didžiausios Lietuvos upės – Nemuno kranto – sukūrė ne vietiniai gyventojai, o miestiečiai iš Vidurio Lietuvos – jonaviečiai Jolita ir Antanas Nedzinskai. Jie prieš trejus metus paliko darbus Jonavoje ir kartu su sūnumi Daniumi ryžosi apsigyventi atokiame Šyšos kaime.
„Nuotolinis valdymas“ nepasiteisino
1,4 hektaro žemės sklypą ant upės kranto su nešildomu nameliu šeima nusipirko dar 1999 metais iš garsaus tuomet politiko, dabar jau a.a. Virgilijaus Martišausko. Tuomet Nedzinskai manė, kad surentus dar tris medinius namelius su šiaudinias stogais bus galima vystyti kaimo turizmo verslą.
Ilgą laiką šiame versle jokio stebuklo neįvyko. Namelius nuomoti vien tik savaitgaliais, kai kuris nors iš šeimos narių galėjo atvykti iš Jonavos ir apgyvendinti svečius, ar patikėti tai daryti samdomiems žmonėms, buvo nerentabilu. Taigi toks „nuotolinis sodybos valdymas“ nepasiteisino. Juolab kad sodyba be nuolatinės priežiūros buvo ne kartą nuniokota vandalų ar pačių įsisiautėjusių svečių.
Atėjo laikas, kai reikėjo apsispręsti, ką daryti. Pasak Jolitos, jiedu norėjo verslą perduoti jau suaugusiems vaikams. Tačiau jų, ką tik baigusių mokslus ir plačiomis akimis žiūrinčių į atvirą pasaulį, tokia perspektyva nesugundė. Buvo minčių viską parduoti. Bet pasiūlyta kaina už jau sukurtą turtą buvo stulbinamai maža, kad ryžtųsi išsiskirti su tokiu gamtos ir žmogaus rankų sukurtu grožiu.
Apsigyveno namelyje ant ratų
Svarstant galimybes, ar gyventi Jonavoje, ar kurti naują lizdą ir gyvenimą Pamario gamtos prieglobstyje, nulėmė pastaroji idėja. Taip ikimokyklinio ugdymo pedagogė ir elektrikas – energetikas prieš trejus metus apsisprendė gyventi savo Šyšos kaimo turizmo sodyboje.
Žiemą ir vasarą gyvendami sodyboje Jolita ir Antanas kuriasi taip, kad ir jiems, ir vis gausėjančiam turistų srautui čia būtų patogu ir jauku.
Dvejus metus sutuoktiniai gyveno namelyje ant ratų. Žiemą šildėsi krosnelę kūrendami malkomis ar elektros šildytuvu. Galima sakyti, kad tik į penktą dešimtį įkopę jie iš tikro patyrė, ką reiškia skambus posakis, jog su mylimu žmogumi ir palapinėje jauku.
Šių metų pavasarį Nedzinskai persikėlė į naujus namus. Naujasis šeimos būstas tapo ne tik jų sodybos, bet ir visos Šyšos kaimo Augusto Dėvilaičio gatvės puošmena. Namą, atitinkantį Mažosios Lietuvos architektūros ir puošmenų stilių, projektavo šilutiškis architektas Egidijus Vidrinskas. Namui nedaug trūksta iki pasyvaus pastato energijos taupymo kategorijos. Jis turi geoterminio šildymo sistemą, elektros energiją tiekia saulės jėgainė, galinti pagaminti nuo 2,5 iki 8 kilovatvalandžių galios elektros energijos. Tiek visai pakanka visiems namo buitiniams prietaisams maitinti.
Beje, jeigu žiemą pritrūktų šilumos, name yra ir moderni modulinė akumuliacinė krosnis, kūrenama malkomis. Ji šildo efektyviau negu senovinė koklinė krosnis, o prireikus gali būti naudojama kaip atviros liepsnos židinys. Pasak Antano, pakanka vieno glėbio malkų, ir namuose yra šilta visą dieną.
Darbo randa visa šeima
Dabar, kai kaimo turizmo verslas jų sodyboje įsisuko visu pajėgumu, Jolita ir Antanas sako, kad jų rizika persikelti gyventi čia pasiteisino. Tiesa, iš tokios apimties sodybos verslo visai šeimai gyventi oriai pajamų nepakaktų, todėl Jolita džiaugiasi turėdama darbą ir pagal savo profesiją. Ji dirba Šilutės vaikų darželyje „Žibutė“.
O Antanas yra visiškai atsidavęs sodybos priežiūrai ir darbui su svečiais. Savo darbą sodyboje jis juokais vadina „atostogomis atostogose“. Vyras pasakoja, jog nuolat būdamas tarp poilsiaujančių žmonių jis jaučiasi taip, lyg ir pats atostogautų. Pozityviai į visą aplinką ir darbą žiūrintis Antanas net gausių žolynų priežiūrą vadina tik pasivažinėjimu motobloku.
Jolitos ir sūnaus Daniaus – būsimojo penktoko – atostogų metu ar laisvadieniais visa šeima darbuojasi sodyboje ir su svečiais. Jolita ir Antanas džiaugiasi, kad Danius jau dabar sugeba priimti ir apgyvendinti svečius, išklausti jų poreikius ir papasakoti apie sodyboje teikiamas paslaugas. Jis jau supranta, kaip svarbu mokytis anglų ir rusų kalbų, ir svarsto, kad neprošal būtų pramokti susikalbėti ir vokiškai. Juolab kad šią kalbą moka tėvai.
Reikia daug tolerancijos ir kantrybės
Pasak Jolitos, norintys pradėti kaimo turizmo verslą žmonės turi turėti daug tolerancijos ir kantrybės. Juk reikia nuolat savo kiemu dalintis su svetimais žmonėmis, ir ne visi jie elgiasi kaip svečiai: pasitaiko ir tokių, kurie sumokėję pinigus už trumpą poilsį, nori daryti viską, ką tik sumano.
Kalbėdama apie svečius, kurie sodyboje lankėsi prieš dešimtmetį ir dabar, Jolita sako įžvelgianti didžiulį skirtumą. Džiugu matyti, kad jauni žmonės ar jų grupės vis dažniau iš rankinių traukia mineralinį vandenį, vaisvandenius ar nealkoholinį alų.
Daugelis jų mielai naudojasi sodyboje įrengtomis krepšinio, paplūdimio tinklinio ar mažojo futbolo aikštelėmis. Jau retai pasitaiko svečių, kuriems reikia tik valgiais ir alkoholiu nukrautų stalų ir garsios muzikos.
Vis dažniau į sodybą užklysta turistai iš užsienio. Jie atvyksta moderniais autokemperiais, o Šyšos kaimą randa naudodami navigaciją ir žemėlapius.
„Nė nežinojome, kaip mūsų sodybos adresas atsirado populiariame vokiečių ir kitų Europos šalių turistų naudojamame buklete „Lietuva – Latvija – Estija“. Tačiau tiems, kurie tuo pasirūpino, esame dėkingi,“ – sako Šyšos kaimo sodybos šeimininkai.
Jie pastebi, kad verta pasigėrėti, kaip užsienio turistai moka džiaugtis, atrodo, paprasčiausiais dalykais – uogų krūmais, vaismedžiais, šiltnamiu ir jų gėrybėmis, kaip išnaudoja kiekvieną akimirką pasidžiaugti natūralia gamta, kaip gerbia kitų svečiuose esančių žmonių privatumą.
Jau tapo įprasta, kad nuo ankstyvo pavasario iki vasaros pradžios sodyboje svečių antplūdis yra tik saulėtomis ir šiltomis dienomis. Kitaip tariant, visa verslo sėkmė priklauso nuo saulės. Tačiau nuo liepos pradžios svečiai į sodybą atvyksta nepaisydami oro sąlygų, nes iš anksto yra susiplanavę, kaip praleis atostogas.
Pasak Jolitos ir Antano, jie jau apsiprato, kad tolimesnis gyvenimas liks susietas su Šilutės kraštu, ant upės kranto kuriant gražią aplinką ir laukiant svečių.