Aplink – mieli įprasti vaizdai. Kaimo keliukas suka pro sodybas, pasitinka kvepiančios žydinčios pievos, giedanti ir ošianti pamiškė, viena prie kitos sutūpusių pušaičių jaunuolynas. Ir staiga – didžiulė išpuoselėta erdvė, kur ne kur papuošta mažais kaimiškais akcentais. Net ir rąstinis namelis šiame milžiniškame, bet labai jaukiame kieme atrodo kaip žaisliukas.
Tai ir yra ta sodyba, kurioje tiek daug vietos kvėpuoti, mąstyti, grožėtis, kurti, išsilaisvinti nuo rutinos. Čia Violeta ir Irena pasiūlė pasisemti romantikos, pajusti meno magiją ir pasikalbėti su… kaklaskare.
Saugų seniūnijoje raštvede dirbanti V.Astrauskienė prisipažino dažnai užsukanti į netoliese esantį Petrelių kaimą, pas buvusią bendramokslę I.Rimkuvienę, dirbančią Saugų vaikų darželyje priešmokyklinio ugdymo pedagoge ir vasarojančią savo pamiškės sodyboje. Sako, čia begeriant žolelių arbatą abiem vienu metu išsprūdo: „Darykim ką nors“.
Moterys, lankiusios meditacijos klubą „Smaragdas“, kūrybinius impulsus išreiškiančios poezija, rankdarbiais, kitais vizualinio meno darbais, neabejojo, kad bendramintėms bus miela atvykti į romantišką vakarą, kurį nusprendė pavadinti „Birželio kaklaskarės kalbėjimai“.
Pavadinimas įpareigojo viešnias pasipuošti vienu iš siūlomų akcentų: kaklaskare, kaklaraiščiu, šalikėliu ar kaklajuoste. Ir suintrigavo, nes organizatorės žadėjo apdovanoti keturių nominacijų laimėtojas.
Aplinką ir jausmus atspindinti poezijos žodžiu ir fotopaveikslais, tyrinėjanti krašto istoriją ir beveik nepraleidžianti įvairiausio pobūdžio kultūrinių renginių, rengianti parodas ir rašanti Švėkšnos bei jos apylinkių viešojo gyvenimo metraštį, išleidusi savo kūrybos knygelę ir randanti laiko kurti baltus angelus. Tai vis – Violetos Astrauskienės pomėgiai ir atsivėrimai. Nenustebtume, kad jų moteris turi dar daugiau, nes vakaras Irenos sodyboje įrodė, kad Violeta – puiki renginių vedėja, sudėliojusi intriguojančią programą ir prikausčiusi visų dėmesį originaliomis poetinėmis mintimis.
Visos viešnios tą vakarą pateko į 5 džiaugsmų puotą: I džiaugsmą – žodžio ir garso, kurie gydo ir glosto sielas, II džiaugsmą – mielų dovanėlių ir sveikinimų, III džiaugsmą – minėtų nominacijų laimėtojų rinkimus, IV džiaugsmą – meno terapiją ir V džiaugsmą – išsikalbėjimą, geriant žolelių arbatas.
Klausytojų širdis atgaivinusias Violetos eiles keitė smuiko melodijos, kurias liejo jauna ergoterapijos specialistė klaipėdietė Greta. Mažais džiaugsmeliais (dovanėlėmis) buvo nustebintos ir pirmą kartą su klubo narėmis vakarojančios viešnios, ir jubiliatė Danutė. Visos moterys, apžiūrėjusios viena kitą ir išklausiusios vakaro akcentų pristatymus, rinko įspūdingiausiai, originaliausiai, egzotiškiausiai ir net seksualiausiai pasipuošusią draugę.
Sodybos šeimininkė Irena, ne vienerius metus besigilinanti į meno terapijos galias, pakvietė viešnias pabandyti čia pat atsikratyti to, kas skaudina, kas sunkiausia – nesinešti per gyvenimą it sunkių akmenų pykčio, baimės, skausmo, o visus šiuos sunkumus paversti grožiu. Tas grožis – iš vyriškų kaklaraiščių pasiūti papuošalai, kuriuose gyvenimo akmenys taps gėlėmis.
Valandėlei sodyboje atsidarė papuošalų siuvyklėlė – moterys karpė, rišo, pynė, suko juostas ir iš jų siuvo gėles. Tokia blogų jausmų transplantacija, pasak I.Rimkuvienės, kiekvienai atneš palengvėjimą.
O kūrybos rezultatai ir vakaro įspūdžiai apkalbėti garuojant įvairiausių žolelių arbatoms, skanaujant ypatingą jubiliejaus tortą, dalijantis užtepėlių, apkepėlių, užkandėlių receptais. Teisi buvo Violeta, dar vakaro pradžioje sakiusi, kad šventė yra ten, kur linksma be vyno, be juokdario.
Šventė buvo.
Rašyti atsakymą