Evaldo dienoraštis. 4 diena.
Šiandien ryte man pasakė, kad berniukas, kurį vakar lankėme ligoninėje, mirė.
Daugiau nerodykite man šių vaikų. Negaliu. Sunku. Jie nieko neturi. Namuose skylės, jie neturi normalaus maisto. Nieko neturi.
Jau važiuoju į Lietuvą.
Jevgenijaus dienoraštis. 4 diena. Šiandien mūsų trumpos kelionės paskutinė diena… Tiesą sakant, kai atvažiavome pirmą dieną, norėjosi kuo greičiau išvažiuoti iš šitos šalies! Taip viskas pasirodė man čia baisu… Bet per tris dienas net pats iš savęs to nesitikėjau, kad taip pamilsiu žmones, kurie čia gyvena. Tokio draugiškumo ir nuoširdumo Europoje retai sutiksi.
Šiandien kartu su berniuku Lorenu buvau mokykloje. Pamokos prasideda 7 valandą ryto. Mokykloje kažkur apie 20 kabinetų. Jie labai maži ir kiekvienoje klasėje mokosi po 40-45 vaikų. Mokykloje nėra nei elektros, nei vandens, nei tualetų.
Atėjau su Lorensu į mokyklą kaip naujas mokinys. Su visais vaikais sėdėjau mokyklos suole. Po pamokos išmokiau vaikus tarti keletą lietuviškų žodžių. Palydėję berniuką į mokyklą grįžome į kaimą ir ten mane iš karto pasitiko maža mergaitė, kurios vardas Balu. Mes taip su ja susidraugavome per dvi dienas… Ji vis prašydavosi man ant rankų ir pažaisti su ja ir taip žiūrėjo man į akis, kad negalėjau jai atsakyti.
Pamiršęs apie viską žaidžiau su ja gal dvi valandas, o ji taip mielai juokėsi ir prašė dar dar dar… Aš tikrai niekada nepamiršiu šitos mergaitės ir visada bus nerimas mano širdyje, kaip ji ten gyvena, ar viskas su ja gerai.
Nuostabūs žmonės! Nuostabi šeima. Gaila Lorenso, jam nespėjo padėti laiku ir jis AIDS infekuotas, ši liga perėjo iš mamos. Bet nereikia bijoti tokių vaikų, o kaip tik jiems reikia mūsų dėmesio ir pagalbos!
UNICEF jam duoda nemokamus vaistus, kurie jam labai padeda, jis gali lankyti mokyklą ir gyventi toliau… Bet vis tiek visiems sergantiems vaikams padėti neužtenka pinigų, o žmonės net nepagalvoja, kad jie gali išgelbėti tokių vaikų gyvybę.
Lietuvoje 5–10 litų išleidžiu ir net nepagalvoju, o tokia nedidelė suma gali duoti vienam Siera Leonės vaikui šansą gyventi.
Aš pamačiau, kiek daug UNICEF jau spėjo padaryti ir kiek žmonių dėkingi šitai organizacijai už pagalbą. Bet kiek dar reikia visko padaryti… Ir reikia pradėti jau dabar, nes kai prisimeni statistiką, kad šitame regione kasdien miršta apie 114 vaikų, supranti, jog kiekvienos dienos kaina labai didelė. Mes turime gyventi gražiame pasaulyje ir todėl turime kovoti už kiekvieną vaiką. Nes čia mūsų ateitis!
Diena praėjo, ir mums jau laikas važiuoti į oro uostą… Buvo liūdna palikti šį kaimą, ir jie patys nenorėjo musų paleisti, o mano draugė Balu net persirengė ir pasipuošė, kad mane palydėtų. Buvo taip miela… Tikrai išvažiuodamas palikau dalelę savo širdies čia su Balu, Lorensu, Abudu ir kitais Siera Leonės vaikais!
Kodėl turėtume jiems padėti? Todėl, kad mes galime tai padaryti ir mums tai nėra sunku!
***
J. Šuklinas ir E. Petrauskas kartu su kitais UNICEF misijos dalyviais Siera Leonėje domisi, kaip gyvena šios skurdžios Vakarų Afrikos šalies vaikai. Siera Leonė, kaip ir Kambodža, buvo smarkiai nuniokota pilietinio karo, kuris prasidėjo 1991 m. ir tęsėsi net iki 2002–ųjų. Karo metu žuvo daugiau nei 50 tūkst. žmonių, šimtai tūkstančių gyventojų neteko savo namų. Iki dabar Siera Leonė yra viena skurdžiausių Afrikos ir pasaulio šalių, kur daugiau nei pusė šalies gyventojų išgyvena iš mažiau nei 1,25 dolerio per dieną. Per dieną šioje šalyje miršta 113 vaikų, per metus – 40 tūkst. Miršta nuo ligų, kurių galima išvengti, vandens stokos.
